Muzikantų dukra negirdi muzikos
Muzikos pamokėlių kurtiems vaikams sumanytoja pianistė, Balio Dvariono muzikos mokyklos mokytoja Jelena Augaitienė pasakoja, kad, kai jos dukrytei Ievai buvo metukai, medikai pasakė: „Jūsų dukra negirdės.“ „Tada nepagalvojau, kad ji negalės ir daugelio kitų dalykų. Pirmoji mintis, tuomet šovusi į galvą, buvo: „Mūsų, muzikantų, dukra negirdės muzikos!“ – prisiminė J. Augaitienė.
Muzikantė ne tik Jelena – ir jos vyras Zigmantas groja Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre. „Muzika labai svarbi mūsų gyvenimo dalis, tad nutarėme padaryti viską, ką tik galima, kad nors kiek išlavintume dukros klausą, – pasakoja moteris. – Kai tik dukrytei buvo pritaikytas klausos aparatėlis, pradėjome lavinti klausą Emilijos Leongard metodu. Pagal šį metodą labai svarbu ne tik kaupti pasyvųjį žodyną skaitant, lavinti regimąjį ir girdimąjį suvokimą, bet ir „mamos mokykla“ – vaiko sudominimas žaidimu ir veiksmais, kuriais lavinama jo klausa.“
Jelena prisimena, kad tada ėmė žaisti su tikrais muzikos instrumentais, o namie jų buvo daug, pasitelkė ir vaikiškų: švilpukų, dūdelių, cypiančių žaisliukų. „Dirbant E. Leongard metodu rekomenduojama fiksuoti, kokiu atstumu vaikas girdi muzikos instrumentų garsus. Išgirdusi kokį nors garsą, dukra turėdavo atlikti tam tikrą veiksmą, pavyzdžiui, numesti kamuoliuką, padėti trinkelę.
Specialioje lentelėje žymėdavome garso aukštį, stiprumą, garso šaltinio atstumą. Tokius klausą lavinančius žaidimus su dukra žaidėme ne tik mes, tėvai, bet ir mūsų svečiai. Kad jos kalba taptų gyvesnė, besimokydami su Ieva eilėraštuką parinkdavome muzikinį ritmą ir melodiją. Dirbome daug. Vis dėlto vieni nebūtume kažin kiek pasiekę.“
Vaikams grupėje dirbti įdomiau
1994 metais tėvai, auginantys klausos negalią turinčius vaikus, susibūrė į šeimų bendriją „Pagava“. Savanoriškos visuomeninės pelno nesiekiančios organizacijos pagrindiniai tikslai – burti šeimas, auginančias kurčius ir neprigirdinčius vaikus; teikti paramą, padrąsinimą ir informaciją apie kurtumą. Pagava rūpinasi, kad šeimos, auginančios klausos negalią turintį vaiką, gautų visapusę paramą ir informaciją kuo arčiau namų; bendradarbiauja su įvairiomis valstybinėmis institucijomis sprendžiant kurčių vaikų problemas: diagnostikos, gydymo, protezavimo, ugdymo, mokymo, integravimo ir kt. Po kelerių metų sukurta muzikos terapijos grupė. „Pamokėles vedžiau aš ir mano kolegė Nadežda Dambrauskienė. Supažindinome vaikus su muzikos kalbos elementais – melodija, ritmu, tempu, akcentų sistema, taip pat įvairiais muzikos instrumentais; skambinome jais, mokėmės natų rašto. Vaikams buvo smalsu, norėjosi viską išbandyti. Mūsų pamokėles ėmė lankyti vis daugiau vaikų“, – pasakoja J. Augaitienė.
Bendrijos „Pagava“ ir Lietuvos muzikos terapijos asociacijos kvietimu į Vilnių atvykęs žymus Amerikos muzikos terapeutas dr. Clive’as Robbinsas vedė seminarą apie muzikinį vaikų, turinčių klausos negalią, ugdymą. Jo nuomone, sutrikusios klausos vaiko muzikalumas priklauso ne tiek nuo klausos praradimo laipsnio, kiek nuo sistemingo ir kryptingo darbo.
„Dirbome tikrai nemažai, pradėjome rengti koncertus, kurti spektaklius. Vaikai vaidino muzikinio veiksmo spektaklyje „Alisa gėlių šalyje“, sukūrėme kompoziciją pagal Piotro Čaikovskio baleto „Miegančioji gražuolė“ muziką. Sėkmingai vyko sutrikusios klausos ir girdinčių mokinių muzikiniai projektai. Koncertą-žaidimą „Trimitininkų bei jų draugų kelionė į gamtą traukinuku“ kūrė Balio Dvariono muzikos mokyklos mokiniai, grojantys trimitais, ir vaikai, turintys klausos negalią“, – pasakojo J. Augaitienė.
Mamos pastangos nenuėjo perniek
Muzikos pamokėles drauge su kitais vaikais lankė ir Ieva. Dabar Ieva – Dailės akademijos magistrantė, studijuojanti tekstilę. Mergina turi žymų klausos sutrikimą, ji net klausos aparatais nebesinaudoja, su kurčiaisiais kalbasi gestais, tačiau su girdinčiaisiais bendrauja žodžiais. Ji girdi muziką. „Ieva mėgsta lankytis Operos ir baleto teatre, yra mačiusi beveik visus spektaklius. Dažnai užsideda ausines ir klausosi muzikos. Ką ji girdi? Šito negaliu pasakyti, bet iš jos veido išraiškos matau, kad girdi. Gal girdi visu kūnu, širdimi? Ievos bakalauro darbas – gobelenas, kuriame ji „išaudė“ savo muziką. Mūsų dukrai patinka Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, nes jo kūryboje susipynusi muzika ir dailė“, – pasakoja Ievos mama.
Magistrantūros darbuose Ieva taip pat jungia gobeleną ir muziką. Mama tikina nebesibaiminanti, kad dukra negirdi muzikos. „Ji girdi, gal savaip, bet girdi, supranta ir vertina muziką, kuri tokia brangi mums, jos tėvams. Ieva mielai savanoriauja kurčiųjų vaikų muzikos pamokėlėse“, – pasakoja moteris.
Svarbu ne tik muzika, bet ir taisyklingas kvėpavimas
Šiuo metu būrelio muzikos pamokėles lanko aštuoni klausos negalią turintys vaikai. Dalis muzikos pamokėlių vyksta Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje, kita dalis – Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų centre. Vaikus moko muzikos mokytoja Daina Gutauskienė.
Muzikinės klasės mokinės septynmetės Jorės mama Vaida sako, kad jos dukrytė pažįsta ir yra išbandžiusi daugiau muzikos instrumentų negu ji pati. Mergytė negirdi nuo gimimo, tačiau gyvena su kochleariniu implantu, kuris padeda girdėti. Muzikos pamokėlėse Jorė ne tik susipažino su muzikos instrumentais, bet ir išmoko ritmikos, išlavėjo atmintis. „Jau po kelių pamokėlių pamačiau, kad dukrelė atsipalaidavusi. Kurtieji vaikai dažnai kvėpuoja netaisyklingai, todėl svarbu lavinti jų kvėpavimą, atlaisvinti plaučius. Per pamokėles jie gali išsidainuoti, išsirėkti kiek tik nori“, – pasakoja mama. Vaida džiaugiasi, kad su dukryte gali lankytis teatre, o mergaitei labiausiai patinka, kai spektaklio metu aktoriai dainuoja.
Sūnus – ir aktorius, ir muzikantas
Rima Sitavičienė, „Pagavos“ bendrijos vadovė, prisimena, kad sūneliui Linui klausos negalią diagnozavo trečiaisiais jo gyvenimo metais. Mama pasakoja, kad ir iki tol jautė, jog kažkas negerai. Vaikas nereagavo į kai kuriuos garsus, bet medikai vis ramino, tikino, kad viskas bus gerai. „Nenorėjome susitaikyti su vaiko negalia. Dirbome patys, labai daug padėjo puiki logopedė Marytė Stropienė. Kai Linas ėmė lankyti muzikos terapijos grupę, jau nešiojo gerus, jam pritaikytus klausos aparatėlius ir šiek tiek kalbėjo. Sūnui labai patiko mušti būgnus, groti varpeliais, pūsti dūdelę“, – pasakoja mama.
Berniukas jautė ritmą, dalyvavo visuose vaidinimuose. „Sūnaus klausą pavyko gana neblogai atkurti, todėl jis galėjo mokytis bendrojo ugdymo mokykloje. Lengva nebuvo. Ir tik dėl bendro mokytojų, specialistų ir tėvų darbo po truputį ėmė matytis rezultatai. Į kalną lipome tarsi laiptais: kartais atrodydavo, kad dedame visas pastangas ir nejudame pirmyn, o paskui staiga pamatydavome, kad vienu sykiu palypėjome net kelis laiptelius“, – pasakoja R. Sitavičienė.
Linas baigė mokyklą, vėliau – kolegiją. Muziku, žinoma, netapo, bet mama tikina, kad per muzikos pamokėles gautos žinios ir įgūdžiai labai padėjo bendrojo ugdymo mokykloje ir muzikos pamokose. „Linas jau pažinojo natas, o įgyti įgūdžiai atsispindėjo kalboje ir bendrame pasaulio suvokime. Dabar mūsų sūnus jau suaugęs, jis kalba, turi darbą. Su klausos aparatais girdi muziką ir labai mėgsta jos klausytis“, – džiaugiasi moteris.
Netikėjau, kad sūnus kvies šokti valso
Keturiolikmečio Ričardo mama Renata pasakoja, kad grįžęs iš muzikos pamokėlės sūnus ją kviečia šokti. „Mudu jau ir valsą šokome“, – džiaugiasi Renata. Ričardas gimė silpnos sveikatos. Berniukas neturėjo čiulpimo reflekso, medikai sakė, kad jis nevaikščios, jo regėjimas taip pat silpnas. Vis dėlto didelėmis mamos ir medikų pastangomis Ričardas išmoko stovėti, ėmė vaikščioti. Berniukas nešioja klausos aparatą.
Ričardas pamėgo muziką nuo kūdikystės. Mankštindama sūnų mama visuomet įjungdavo muzikinį centrą. Kai berniuką kamuodavo kosulys, moteris duodavo pūsti lūpinę armonikėlę. Dabar Ričardas – kurčiųjų mokyklos šeštos klasės mokinys. Berniukas kaskart nekantriai laukia muzikos pamokėlių. Jis muša būgną, groja įvairiais instrumentais, kuriuos tik leidžia išbandyti mokytoja.
„Kurčias vaikas linkęs muzikuoti kaip ir visi kiti. Matau, kaip muzikinė veikla lavina sūnaus ir kitų vaikų klausą“, – sako Renata.
