Ansamblio vizitinė kortelė – jo narių sukurta daina
Tauragės rajono neįgaliųjų draugijos ansamblis „Svaja“ – jau ketvirtį amžiaus gyvuojantis kolektyvas. Draugijos pirmininkas Kęstutis Petkus sako, kad „Svajai“ pasisekė – per visą šį laiką kolektyvas turėjo tik du vadovus. Abu savo profesiją gerai išmanantys, nei laiko, nei jėgų negailintys. Daugelį metų „Svajai“ vadovavo Vytautas Valiukas, dabar muziką ir dainą mėgstančius neįgaliuosius į repeticijas sukviečia Almutas Šileris.
K. Petkus vardija ilgiausiai „Svajoje“ dainuojančias moteris: Aldona Rupšienė, Julijona Vaičiulienė, Elena Grombergienė. O štai Onutė Stanevičienė ansamblyje nuo pat jo įkūrimo. Pirmasis jo vadovas V. Valiukas dainingą moterį surado, būrin pavadino. Nuo vaikystės Onutė su daina nesiskiria. „Kaime gyvenau, visus darbus su daina dirbdavau. Ir bažnyčios chore giedojau, – pasakojo moteris. – O kai persikėlėme į Tauragę, kad ir kur dirbau, irgi visur dainavau – ir kelių valdyboje, ir transporto įmonėje. 25-erius metus dalyvavau Tauragės kultūros centro dainų ir šokių ansamblyje „Jūra“. Dabar ten jau nebedainuoju: sutapus „Jūros“ ir „Svajos“ repeticijų laikui teko rinktis. Pasirinkau neįgaliųjų draugijos kolektyvą. Kol galiu vaikščioti – būsiu šiame ansamblyje, dainuosiu. Man čia labai patinka, aš čia atsigaunu, energijos pasisemiu.“
Vienas geriausių šių žodžių įrodymų – asmeninis indėlis: O. Stanevičienė sukūrė muziką ansamblio nario Vladislovo Kirkicko sueiliuotai, ansamblio vizitine kortele tapusiai dainai. Bendros kūrybos daina taip ir vadinasi – „Svaja“.
Vyrų balsai suteikė naujo skambesio
V. Kirkickas – taip pat vienas iš ansamblio senbuvių, į jį įsiliejęs vos tapęs draugijos nariu. „Svaja“ visą laiką buvo mišrus kolektyvas – moterų balsai derėjo su vyrų, o muzikavimą papildydavo mušami būgnai, akordeonas. Ansambliui pradėjus vadovauti A. Šileriui, kolektyve pagausėjo vyrų, repertuare atsirado tik jiems skirtų dainų. „Vilties paukštėje“ nuskambėjo dvi jų atliekamos dainos, tačiau vyrai juokauja vis kitas melodijas galintys traukti iki paryčių. A.Šileris šypsosi: „Vyrai ansamblyje sukūrė konkurenciją – ir moterys pradėjo labiau stengtis.“ Po ansamblio pasirodymo dainininkams akordeonu akompanavęs vadovas prakaitą braukė. „Kiekvienas išėjimas į sceną – įtampa. Jaudiniesi, kaip pasirodys kolektyvas, kaip priims publika, – mintimis dalijosi A. Šileris. – Renkamės dainas, kurios ir dainininkams prie širdies būtų, ir publika „skaniai“ priimtų, plojimais palaikytų.“
Panašiai kūrinius savo kolektyvams renkasi daugelio ansamblių vadovai. Lyriškai žiūrovus nuteikė Kelmės rajono neįgaliųjų draugijos ansamblio „Svajonė“, Pagėgių „Rambyno“ dainos, džiugesio nestokojančiomis melodijomis savo repertuarą papildžiusi Šiaulių miesto „Verbena“, Panevėžio miesto „Jovaras“, Jurbarko rajono „Draugystė“. Ekspresyviai savo programą atliko Šilutės rajono „Kvietkelis“, smagia kapeline muzika publiką išjudino Raseinių rajono ansamblis „Gaja“.
Į ansamblį ateina tobulėti norintys dainininkai
Į sceną pakylančios Šakių rajono neįgaliųjų draugijos ansamblio „Siesartis“ dainininkės nesibaimina, kad atliks jau nuskambėjusį kūrinį ar kuris nors kolektyvas pakartos jų atliktą melodiją. Jų repertuare – ne tik negirdėtos, bet ir ne pačios lengviausios dainos. „Jeigu žmogus ateina į ansamblį, jis nori dainuoti, nori tobulėti, – įsitikinusi ansamblio vadovė Asta Grigaitienė. – Mano žmonės džiaugiasi, kad išmoksta naujų gražių dainų.“
Vadovė neslepia: repertuarą sudėlioti labai nelengva. „Naujas dainas renku atsižvelgdama į kolektyvo galimybes. Norisi, kad jis nuskambėtų, būtų gražus. Gal ir labai norėčiau vienos ar kitos dainos, bet žinau, kad mano sopranams ji bus per aukšta arba per žema vyrų balsams. Susigyveni su kolektyvu ir žinai jo galimybes, – sako 8-erius metus „Siesarčiai“ vadovaujanti A. Grigaitienė. – Tačiau nenorim dainuoti subuvimų dainų. Joms skambant gal ir smagu palinguoti, bet... palikim jas ten, kur jų vieta...“
Tokius reikalavimus A. Grigaitienė kelia ne tik neįgaliųjų ansambliui. Jie galioja ir kitiems profesionalios chorvedės vadovaujamiems kolektyvams – muzikantė dirba su vaikais, Plokščiuose – su folkloro ansambliu „Vaiguva“, turi Briedžių laisvalaikio salės moterų ansamblį „Gija“, su kuriuo dalyvauja respublikiniame solistų ir vokalinių ansamblių konkurse „Sidabriniai balsai“, pelniusiu II laipsnio diplomą.
Profesionalūs vadovai – didelė sėkmė
Neįgaliųjų draugijų pirmininkai neslepia, kad rasti ansambliui profesionalų vadovą – išties sunki užduotis. Atlygis mažas, darbo daug. Ne visi į kolektyvus besiburiantys neįgalieji pažįsta natas. Kur kas dažnesni atvejai, kai dainuojama ne iš natų, o iš širdies.
Vis dėlto tų draugijų, kurioms pavyksta sudominti profesionalius, reiklius muzikos specialistus, pasirodymai išsiskiria. A. Grigaitienė juokauja, kad tokie vadovai vieni kitus greitai atpažįsta, džiaugiasi darniu, harmoningu jų kolektyvų dainavimu.
Vienas tokių Tauragėje pasirodžiusių kolektyvų – Methardo Zubo vadovaujamas Pakruojo rajono neįgaliųjų draugijos ansamblis „Vakarė“. Subtilus, darnus moterų dainavimas žavėjo publiką, kuri jų pasirodymą palydėjo nuoširdžiais plojimais. M. Zubas Linkuvoje vadovauja daugelio respublikinių, regioninių konkursų prizininkui – vyrų vokaliniam ansambliui „Šiaurys“. Profesionalo braižas buvo juntamas ir „Vakarės“ pasirodyme.
A. Grigaitienė prisimena ir Birštono neįgaliųjų draugijos ansambliui „Sugrįžki, jaunyste“ vadovavusią profesionalią chorvedę Ramutę Zdanavičienę, viliasi, kad kolektyvui taip pat gerai seksis ir jam pradėjus vadovauti Toliamai Ragienei.
Konkursai skatina pasitempti
Po įvairias šalies vietas keliaujanti „Vilties paukštė“ leidžia išgirsti vieniems kitus, susipažinti. A. Grigaitienė prisimena pernai su „Siesartimi“ vykusi į Raseinius. Ten pirmą kartą išgirdo Kauno miesto neįgaliųjų draugijos ansamblį „Atgaiva“. Dalios Liutkienės vadovaujamų moterų dainavimas sužavėjo profesionalią muzikę. Briedžių laisvalaikio salėje (Šakių r.) A. Grigaitienė kiekvienais metais rengia vokalinių ansamblių konkursą-festivalį. Jame pasirodo profesionalumo siekiantys kolektyvai. Išgirdusi „Atgaivos“ dainininkes, nedvejodama į jį pakvietė kaunietes. Moteris neslepia: šių viešnių dainavimas nustebino renginio dalyvius ir svečius. O A. Grigaitienė didžiavosi – ir neįgalūs žmonės puikiai dainuoja.
Pasak jos, tokiems atlikėjams kaip oro reikia aukštesnio lygio pasirodymų. Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkei Jelenai Ivančenko profesionali chorvedė pasiūlė šalia rudeninio „Vilties paukštės“ festivalio organizuoti dar vieną renginį, pavyzdžiui, pavasarinį ansamblių konkursą. „Gali būti, kad į jį užsiregistruos kur kas mažiau kolektyvų, nei norinčių pasirodyti „Vilties paukštėje“, bet jie turės galimybę parodyti savo pasiekimus. Tik taip galima kilstelėti profesionalumo kartelę, būti išgirstiems ir įvertintiems, parodyti visuomenei, kad tarp negalios ir meno nėra ir negali būti jokios takoskyros.“
