Draugystė su švedais – ukmergiškės nuopelnas
Ukmergės neįgaliuosius su švedų geradariais sieja ilgus metus besitęsianti draugystė. Neįgaliųjų draugijos pirmininkė Zita Kviklienė sako, kad kelius į Lietuvą švedams atrasti padėjo į šią Skandinavijos svečią šalį išvykusi ukmergiškė Eglė Kergienė.
Viskas prasidėjo jai įsidarbinusi pas Bengtą-Ake Sanderbergą, dalyvaujantį labdaringos organizacijos „Padėk sau, kad galėtum padėti kitiems“ veikloje. Į ją įsitraukė ir E. Kergienė. Ji ir tapo savotišku geradarystės tiltu tarp Švedijos ir Lietuvos.
Pažintis su Lietuva ir jos žmonėmis
Z.Kviklienė pasakoja, kad pirmą kartą su vertingos labdaros siunta švedams atvykus į Lietuvą buvo surengta pažintinė kelionė į Vilnių. Ukmergiškiai svečiams parodė Gedimino pilį, į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktą sostinės senamiestį.
Tačiau vien istorinių įžymybių svečiams iš Švedijos nepakako. Pasak Z. Kviklienės, labdariams labai rūpėjo apsilankyti neįgaliųjų namuose, pabendrauti, savo akimis pamatyti, kaip jie gyvena. Šie apsilankymai švedams padėjo geriau suprasti, kaip galėtų padėti Lietuvos neįgaliesiems, kokios labdaros reikėtų parūpinti.
„Prieš 10-metį mūsų žmonėms labiausiai trūko techninės pagalbos priemonių: vaikštynių, dušo, tualeto kėdžių, funkcinių lovų. Iš Švedijos gaunamose labdaros siuntose šių priemonių randame iki šiol, – pasakoja Z.Kviklienė. – Žinoma, yra ir drabužių, patalynės, sauskelnių.“
Švedai ypač rūpinasi vaikais. Ir lankydamiesi praeitą kartą jie panoro aplankyti daugiavaikę šeimą. Juos priėmė septynias atžalas auginanti Aukštakojų šeima. Netrukus ją pasiekė labdaros siunta, kurioje buvo įvairių daiktų: drabužių, avalynės, higienos priemonių, patalų.
Įsimintina kelionė į Švediją
Zita Kviklienė, Ingrida Murauskienė ir neįgaliojo vežimėliu judantis Sigitas Aukštakojis ir patys bičiulių kvietimu lankėsi Švedijoje. Septynias dienas ten praleidusiems lietuviams švedai parodė, kaip gyvena šios šalies neįgalieji, kokią paramą jiems teikia valstybė. Jos, pasak Z.Kviklienės, sulaukia ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir mažuose miesteliuose gyvenantys neįgalieji. Kaip tik viename tokių miestelių – Lidšiopinge – ir apsilankė lietuviai.
Pirmiausia juos pakvietė pasisvečiuoti specialiai neįgaliesiems skirtame name. Šis namas – analogas mūsiškiams socialiniams būstams. Pasak švedų, turėti neįgaliesiems pritaikytą namą – garbė kiekvienam miesteliui. Dviaukščiame pastate gyvena apie 15 žmonių. Prie jo įrengtos nuovažos, viduje yra liftas. Šiame name neįgalieji gyvena tarsi nedideliuose vieno kambario butuose, tačiau yra ir nemaža bendra erdvė, kur jie bendrauja, prasimano įdomios veiklos.
Labiausiai lietuvius sužavėjo neįgaliesiems pritaikyti baldai. Jų virtuvės įrengtos taip, kad paspaudus pultelio mygtuką galima nuleisti arba pakelti aukštai kabančias sienines spinteles. Netgi vandens čiaupo atsukti nereikia – jis irgi paklūsta pultelio spustelėjimui.
Ukmergėje taip pat yra neįgaliųjų namas. Tarp jų gyventojų – ir 10 Ukmergės rajono neįgaliųjų draugijos narių. Pasak Z. Kviklienės, išoriškai namas pritaikytas neįgaliųjų reikmėms, įrengtas liftas kyla į visus keturis aukštus, tačiau jo viduje žmonės nesijaučia patogiai. Pavyzdžiui, vietoje dušinių ten įrengtos vonios, kuriomis sunkios negalios žmonės nepajėgia naudotis.
Socialinės įmonės – proto negalios žmonėms Ypač didelį įspūdį paliko apsilankymas Lidšiopingo miestelyje veikiančios socialinės įmonės stiklo ceche. Dauno sindromą turintys 18–25 metų jaunuoliai čia užsiima suvenyrinių stiklinių lėkštučių gamyba. Socialinėse įmonėse Švedijoje daugiausia dirba labai sunkios negalios asmenys, kurie atviroje darbo rinkoje dirbti negali. Ir lietuvių aplankytoje įmonėje vienam neįgaliajam padeda du įmonės darbuotojai, jie nė minutei nepaliekami be priežiūros. Jeigu neįgalusis pavargsta arba dirbti nepajėgia dėl kitų priežasčių, gali užsiimti kitokia veikla (piešti, lipdyti ar pan.).
Kitame ceche Dauno sindromą turintys jaunuoliai rūšiavo sagas. Darbas tokioje įmonėje – sunkią negalią turinčių žmonių užimtumas. Į darbą, o po jo – į namus jaunuolius vežioja taksi. Socialiniai darbuotojai juos sutinka, palydi iki taksi automobilio. Valstybė sudariusi sutartį su taksi įmone ir keliones į darbą apmoka.
Z.Kviklienė gerai prisimena 15 proc. darbingumo turinčio S.Aukštakojo reakciją. „Labai norėčiau čia dirbti“, – sakė Lietuvoje pagal savo negalią užimtumo nerandantis vyras. Pasak Neįgaliųjų draugijos pirmininkės, Ukmergėje proto negalią turintiesiems siūlomos pabodusios smėlio lentos, kompiuteriai. Rimtesnio užimtumo, kur žmogus galėtų save realizuoti, pasijustų gebąs atlikti nors ir nesudėtingą, tačiau naudingą darbą, netgi gauti už jį atlygį, pas mus proto ar psichikos negalią turintiems žmonėms niekas neskuba siūlyti.
Skirstant labdarą svarbu nepamiršti silpniausiųjų
Paskutinėje Ukmergę pasiekusioje švedų siuntoje – 6 pulteliais valdomos funkcinės lovos su pragulų profilaktikai skirtais čiužiniais, vaikštynės, diskai, padedantys išvengti stuburo problemų, moteriški, vyriški drabužiai, rankdarbių būreliui skirti audiniai, siūlai, virbalai ir kt. Nepamiršo labdariai ir pačios draugijos – atvežė sofą, kėdžių, stalų, didžiulį 3 kompiuteriams skirtą stalą, benzininį pjūklą, kuriuo draugija galės pasiruošti malkų žiemai. Z.Kviklienė neslepia, kad labdaros dalybos – daug kantrybės reikalaujantis darbas. Apie gautą siuntą stengiamasi kuo plačiau paskelbti, pasinaudojama ir internetu, socialiniais tinklais, ir skambinama telefonu. Žmonės noriai ateina į draugiją, išsirenka jiems reikalingų daiktų.
Pirmininkė neslepia, kad gauta siunta peržiūrima, surūšiuojama dar prieš pakviečiant neįgaliuosius į draugiją. Kai kurie daiktai, pavyzdžiui, slaugos priemonės, sauskelnės, paklotai, skiriamos tik didelius specialiuosius poreikius turintiems, slaugomiems draugijos nariams. Dalis jų atiduodama Ukmergės ligoninės Vidaus ligų bei Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriams, kuriuose, pasak Z.Kviklienės, guli, gydosi nemažai Neįgaliųjų draugijos narių.
Valstybės kompensuojamų slaugos priemonių neužtenka, o ne visų neįgaliųjų artimieji išgali jų nupirkti. Ukmergės ligoninei perduotos ir dvi automatiškai reguliuojamos funkcinės lovos.
Labdara ir savanorystė – neatsiejamos
„Padėk sau, kad galėtum padėti kitiems“ – stipri, palankių vertinimų sulaukianti labdaros organizacija. Joje surinktos labdaros siuntos keliauja ne tik į Lietuvą, bet ir į Ukrainą, Baltarusiją, Lenkiją, kitas šalis.
Savanorystė Švedijoje labai vertinama. Būti savanoriu čia – garbės reikalas. Į Skaros mieste veikiančios labdaros organizacijos veiklą įsitraukę įvairių sričių ir profesijų žmonės.
Tvarkantį labdarą ar palaikantį ryšius su savo gaminama produkcija galinčiomis pasidalyti įmonėmis, kitaip besirūpinantį naujomis siuntomis galima sutikti ir liuteronų kunigą, gydytoją, mokytoją ar tolimųjų reisų vairuotoją. Labdara priimama ir rūšiuojama didžiuliuose angaruose. Beje, čionai užsukę žmonės ne tik palieka labdarai skirtus daiktus, bet dar ir nuperka ką nors iš kitų gyventojų suaukotų. Taip kaupiamos lėšos siuntoms į kitas šalis pristatyti. Jau ne pirmą kartą į Ukmergę atvyksta Mikė Andersonas ir Eva Jacobson. Tai tolimųjų reisų vairuotojo šeima. Jie – vieni iš labdaros organizacijos „Padėk sau, kad galėtum padėti kitiems“ vadovų-savanorių. Šiemet kartu su jais lankėsi ir dar pora savanorių: tai Leifas Petersonas ir Helena Nielsen. Geriau pažinę mūsų neįgaliuosius, jų gyvenimo sąlygas, geradariai iš Švedijos pažadėjo, kad dešimtasis jų apsilankymas Lietuvoje tikrai nebus paskutinis.
