Aklieji gali mėgautis gyvenimu Liepos–rugpjūčio mėnesiais Jekaterinburgo aklieji, padedami profesionalių buriuotojų, jūra keliauja aplink Europą. Kelionę jie pradėjo Sankt Peterburge. Prieš atplaukdami į Klaipėdą, jie jau aplankė Suomijos, Švedijos ir Latvijos uostus. Iš Klaipėdos katamaranas „Lover“ išplaukė į Lenkiją. Keliautojai planavo aplankyti dar ne vieną uostą, tarp jų ir Vokietijos, Nyderlandų, Belgijos, o rugpjūčio 22 dieną užbaigti kelionę Paryžiuje. Iš viso laivo įgula per daugiau nei pusantro mėnesio nuplauks beveik 5 000 kilometrų. Aklieji nėra vien katamarano keleiviai. Kaip ir gerai matantys buriuotojai, laive jie turi savo pareigas.
„Mūsų kelionė – dar vienas įrodymas, kad aklieji gali gyventi pilnavertį, įdomų ir nuotykių nestokojantį gyvenimą. Uostuose, kuriuose lankomės, susitinkame su vietos neįgaliaisiais, norinčius priimame dalį kelio plaukti kartu“, – sako šio žygio sumanytojas ir grupės vadovas Olegas Kolpaščikovas.
Atvykę į Klaipėdą Rusijos aklieji ir silpnaregiai pristatė ir pirmąjį tarptautinį viso pasaulio neįgaliųjų kongresą, vyksiantį 2017 m. rugsėjo mėnesį Jekaterinburge.
Keliauja ne pirmą kartą
Klaipėdiečiams šią neįprastą kelionę jūra pasiūlė Liepojos aklųjų organizacijos pirmininkas Maris Ceirulis. Su šia organizacija draugiški ir šilti ryšiai lietuvius sieja jau kelerius metus.
Patys Rusijos aklieji laiveliu aplink Europą keliauja nebe pirmą kartą. Į Liepoją pirmąkart jie atplaukė 2013 metais. Liepojos aklųjų organizacijos vadovas M.Ceirulis prisimena, kad tąkart pirmą kartą išgirdo apie Jekaterinburgo aklųjų veiklą, jų siekį gyventi aktyvų gyvenimą. M.Ceirulis sako, kad tada su savo organizacijos narių grupe plaukė ir pats.
Liepojos aklųjų organizacijos vadovas bendraudamas su žygio sumanytoju O.Kolpaščikovu sužinojo, kad pasaulyje aklųjų buriuotojų yra ir daugiau. Toks pomėgis, žinoma, ne kiekvienam, bet neregys burlaivyje ar jachtoje – nėra kažin kas neįtikėtina.
„Aklieji nori keliauti, maudytis jūroje, ilsėtis, – sako M.Ceirulis. – Tai įrodo tiek O.Kolpaščikovo rengiamos kelionės, tiek mūsų organizacijos patirtis.“
Liepojos aklųjų organizacija garsėja sprendimais, padedančiais neįgaliam žmogui tapti savarankiškesniam, naudotis tomis pačiomis galimybėmis ir paslaugomis, kuriomis naudojasi negalios neturintys žmonės. Šios organizacijos iniciatyva Liepojoje atidarytas pagal universalaus dizaino principus suprojektuotas poilsio parkas, neįgaliesiems pritaikytas paplūdimys. Viena originaliausių naujovių – aklieji, eidami į jūrą maudytis, ant rankos užsisega specialias apyrankes. Norėdami susiorientuoti, kurioje pusėje krantas, apyrankėje įmontuotu mygtuku sužadina sausumoje esantį garso šaltinį.
„Mūsų paplūdimyje lankosi tiek regėjimo, tiek judėjimo negalią turintys žmonės, – pasakoja M.Ceirulis, – ir ne tik iš Latvijos. Liepoją atranda neįgalūs turistai iš Lietuvos, Rusijos, kitų kaimyninių valstybių.“
Plaukti įkalbinėti nereikėjo
Rasa Litvinaitė nemato visiškai, bet visa, kas susiję su laivyba ir laivais, jai labai patinka. Jeigu tik būna galimybė, moteris mielai lankosi į Klaipėdą atplaukusiuose laivuose, domisi jų įranga.
„Lankiausi Lietuvos karo laive „Skalvis“, viename lenkų burlaivyje, iš Prancūzijos atplaukusiame minininke, – pasakoja R. Litvinaitė. – Kiekvienas laivas vis kitoks, skirtingi dydžiai, patalpų išdėstymas. Nematant ne visada lengva tiksliai įvardyti, kuo vienas laivas nuo kito skiriasi, bet tuos skirtumus neregys tikrai jaučia: kitokia denio danga, skiriasi laivo įrengimas, pagaliau net kajučių durų rankenos kiekviename laive skirtingos.“
Plaukti iš Liepojos į Klaipėdą R. Litvinaitės įkalbinėti nereikėjo. Sutiko nedvejodama. „Katamaranas – nedidelis laivelis, sukonstruotas iš dviejų jachtų korpusų. Mūsiškis buvo apie 13 m ilgio ir 7 m pločio. Laivas turėjo ir burę, ir motorą, bet vėjo beveik nebuvo, todėl plaukėme vien įjungtu motoru“, – pasakojo moteris.
R.Litvinaitė tikina, kad laivo viduje jautėsi jaukiai, tačiau užlipus ant denio viskas pasikeitė. „Prie krašto visiškai nėra turėklų, tik ištemptos virvės. Prie jų artintis nesiryžau. Tiesa, laivo įgula palei kraštus vaikšto be jokios baimės.“
Keliautoja džiaugiasi, kad kai plaukė, oras buvo kaip reta gražus, jūra beveik nebangavo, tad keliautojai nuo ryto iki vakaro galėjo mėgautis saule, vėju ir vos juntamomis bangelėmis. „Kai plauki tokiu neįprastu laiveliu, – pasakojo R. Litvinaitė, – svarbi tampa kiekviena smulkmena: kaip gaminama valgyti, kaip pateikiamas valgis. Laive pietų visus sukviečia varpas, valgoma iš skardinių dubenėlių.“
Moterį ypač maloniai nustebino vienas laivo ritualas. Įplaukiant į Lietuvos teritorinius vandenis, laivo kapitonas priėjo ir pasakė: „Dabar, Rasa, atsistokim, įplaukiame į Lietuvos teritoriją, bus iškeliama Lietuvos valstybės vėliava.“ Pasirodo, įplaukiant į kiekvienos valstybės teritorinius vandenis, katamarano įgula iškelia jos vėliavą.
R.Litvinaitė ir kiti aklieji mielai susipažintų su laivais ne tik juose vaikščiodami ar jais plaukdami, bet ir liesdami jų modelius. Deja, tokią galimybę jie turi retai. Štai tiek daug žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio sulaukusio dujų terminalo „Independent“ modelis yra, bet po stiklu, skirtas tik regintiesiems. „Ar taip sunku, – klausia moteris, – padaryti tokį modelį, kad jį galėtų liesti ir aklieji?“
