Užburti žodžio magijos ir jūros muzikos

Vilniaus neįgaliųjų centro darbuotoja Rūta Čepienė pasakoja, kad šio projekto idėja atsirado prieš dvejus metus – nuo bendrų pjesių skaitymo Neįgaliųjų dienos centre. Centro lankytojai kartu su darbuotojais pasirinkdavo neilgą kūrinį, pasiskirstydavo vaidmenimis ir skaitydavo, improvizuodavo, stengdavosi žodžiams suteikti išraišką. Neįgaliesiems ši veikla labai patiko, drauge repetuodami, diskutuodami jie tarsi iš naujo atrasdavo pasaulį, džiaugdavosi, susibičiuliaudavo. Radosi idėja sukurti spektakliuką, kurį Centro lankytojai galėtų parodyti ir kitiems. Padėjo aktorė ir aktorinio meistriškumo mokytoja Virginija Kochanskytė.

Danuta Sekanskaja gyvena Vilniuje ir nors dėl negalios jai vis sunkiau judėti, ji lanko Neįgaliųjų dienos centrą, dalyvauja „Gyvojo skaitymo“ teatre. Moteris kilusi iš Šalčininkų rajono. Danuta sako, kad jos tėviškėje ir dabartinėje aplinkoje žmonės daugiausia kalba lenkų, baltarusių (gudų), rusų kalbomis, o jai labai norisi taisyklingai kalbėti lietuviškai. „Kūrybinėje stovykloje girdėjau gražią lietuvišką kalbą, jeigu pati kokį žodį ištardavau netaisyklingai, mane tuojau pataisydavo mūsų mokytoja Virginija Kochanskytė.“

Skaitymas kartu labai suvienijo visus projekto dalyvius. „Atradau ne tik poeto Vytauto Mačernio poeziją, pagal kurią su Virginija Kochanskyte kuriame vaidinimą „Meilės galia“, bet ir kitokius pamačiau savo aplinkos žmones, jie tarsi išlindo iš savo kiauto“, – pasakoja Danuta.

Projekte aktyviai dalyvauja ir trys moterys iš Jiezno: Eugenija Stoškuvienė, Jiezno žmonių su negalia sąjungos pirmininkė, ir šios sąjungos narės – Sigutė Kimbirauskienė ir Aldona Liuizienė. „Eilėraščius mėgau deklamuoti dar tada, kai lankiau vaikų darželį“, – sako Eugenija. Moteris teigia, kad scenos ji niekada nesibaimino, tačiau pasimokyti sceninio kalbėjimo jai labai naudinga. „Virginija Kochanskytė aiškino, kaip rašyti poezijos teatro scenarijų, į ką turėtume atkreipti dėmesį parinkdami tekstą, kurį per spektaklį skaitys žmogus, turintis vienokią ar kitokią negalią.“

Eugenijos kraštietė Sigutė Kimbirauskienė vaidinti scenoje mėgsta nuo mažens. Nors yra neįgali, ji nesėdi namuose ir nedejuoja. Moteris vaidina ir Jiezno kultūros ir laisvalaikio centro dramos kolektyve. Ši stovykla Sigutei – tai savotiška laimės oazė. Sigutė džiaugiasi iš Virginijos Kochanskytės išgirdusi įdomių Vinco Kudirkos, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gyvenimo faktų. „Matyti Virginiją Kochanskytę ne scenoje, o šalia savęs, kalbėtis su ja, gauti sceninės kalbos pamoką tiesiogiai iš aktorės lūpų – man didžiulė dovana“, – atvirai sakė Sigutė.

Aldona Liuizienė taip pat brangina projekto dalyvių draugystę ir bendrystę. „Aš pati turiu negalią ir prižiūriu neįgalią savo mamą, tad nedažnai galiu pasižmonėti, sužinoti ką nors nauja, bet šį kartą man labai pasisekė. Mamą šiuo metu globoja medikai, o aš su bendramintėmis ne tik mokausi raiškiojo skaitymo, jaučiu, kad įgyju ir tam tikrų asmeninių savybių: tampu drąsesnė, nustoju bijoti kalbėti viešai. Mokėmės, kaip interpretuoti tekstą, kaip pasiruošti vaidinimui, ir tikiu, kad parsivežę daug naudingų žinių pastatysime poezijos spektaklį Jiezne.“

Vilnietė Marija Artisiuk, serganti išsėtine skleroze, stovykloje susižavėjo ne tik poezija, bet ir iki šiol negirdėta muzika. „Padedami muzikos mokytojo Stanislovo Karaliaus kūrėme neįprastą ir labai originalų muzikos takelį poezijos spektakliui. Mokytojas Stanislovas išmokė išgauti muzikos garsus iš tokių muzikai neįprastų daiktų kaip plastikiniai buteliai. Net nebūčiau pagalvojusi, kad galima groti buteliais! Butelius pripildavome vandens arba priberdavome akmenukų, surišdavome virvele ir stuksendavome pagaliuku. Pasigirsdavo labai skirtingi garsai: vienaip skambėdavo pilnas butelis, kitaip – pripiltas iki pusės, kai butelyje suberti mažesni akmenukai – garsas vienoks, kai didesni – visai kitoks. Drauge su vadovu vakarais ar ankstyvais rytais ėjome prie jūros, įrašinėjome jūros ošimą. Kai klausėmės jau įrašytų garsų, buvome tiesiog pakerėti – visai kitaip išgirdome jūrą.“

Virginija Kochanskytė pasakoja, kad atidžiai rinko programą, kad negalią turintiems žmonėms ji būtų ne per sunki, taip pat stengėsi atsižvelgti į vaidinimą kuriančių žmonių balso galimybes, padėti jiems atsiskleisti dialoguose. Nesvarbu, kad ne visi gali sukurti išorinį veiksmą, užtat emocijas galima perduoti žodžiu, žvilgsniu. „Kai dirbome, mačiau, kokie šie žmonės yra jautrūs ir imlūs, kaip geranoriškai reaguoja į pastabas, kaip šiltai bendrauja tarpusavyje ir padeda vienas kitam. Dirbdama stovykloje matau, kaip skleidžiasi mano aktoriai, kaip jie nori išeiti į visuomenę ir dalytis savo kūryba. Tad ir renkamės tokią programą, kurią neįgalieji galėtų parengti ir ją rodyti keliaudami. Būtų puiku bičiuliautis su lietuvių kalbos mokytojais, ateiti į mokyklas ir parodyti mokiniams, kaip literatūros kūrinį interpretuoja ir pateikia žmonės iš jiems mažai pažįstamos aplinkos. Juk einame į teatrą ne tik žiūrėti spektaklių, bet ir domimės vieno ar kito režisieriaus kūryba.“