Mus palieka mažieji Angelai

Tėvams, matyt, nėra nieko baisiau kaip netekti savo vaikų. Vaiko mirtis – didžiulis skausmas. Deja, gyvenimo realybė žiauri – vaikai serga, vaikai turi arba įgyja negalią, vaikai miršta.

Ne vieną skaudžią istoriją gali papasakoti Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ atstovai. Inkstų, širdies, kepenų nepakankamumas – sunkios ligos. Vieniems vaikams pavyksta persodinti reikalingą organą, ir, jei operacija sėkminga, sergančio vaiko gyvenimas gali mažai skirtis nuo bendraamžių.

Tačiau toli gražu ne visi vaikai, kaip ir ne visi suaugusieji, sulaukia transplantacijos. Pasitaiko ir taip, kad vaikams, kaip ir suaugusiesiems, tokia operacija nepadeda.Tada tėvus ištinka tai, apie ką daugelis nesapnuoja net baisiausiuose košmaruose, – vaiko mirtis.

Mirus artimam žmogui, net jeigu apie artėjančią mirtį buvo galima nujausti iš anksto, ištinka šokas. Nesvarbu, kad kai kuriuos tėvus, žinančius vaiko diagnozę bei matančius panašiai sergančių vaikų lemtį, ir nuverdavo baisi mintis. Nesvarbu, kad ir iš pačių mažylių yra tekę girdėti klausimą: „Mamyte, ar aš mirsiu?“ – susitaikyti su baisia realybe nepaprastai sunku.

„Negalėčiau nupasakoti savo būsenos, kai sužinojau, kad netekome mylimo vaiko. Nors vaikelio sveikatos būklė buvo labai sudėtinga, iki paskutinio momento tikėjome ir laukėme stebuklo.

Išgirdusi baisią žinią, jaučiau, kaip mano kūnas silpsta, nyksta, prasidėjo vidiniai skausmai, verkimas iki sąmonės aptemimo“, ‒ skaudžius prisiminimus pasakoja mama Laima (vardas pakeistas), prieš kelerius metus palaidojusi vaikelį.

Šalia netekties liūdesio tėvai jaučia įvairius, dažniausiai visiškai neracionalius jausmus. Vieni kovoja su kalte, kad neišsakė tikrųjų jausmų, kitus apima apmaudas, kad kartu praleido neužtektinai laiko. Treti pyksta ant gydytojų, kurie galbūt ne viską padarė, ant Dievo, kuris leido įvykti baisiai tragedijai. Pirmaisiais metais po netekties dauguma jaučiasi apatiški, nugalėti gyvenimo, jiems sunku imtis kokios nors veiklos, nukreipti savo dėmesį kitur.

Abiem tėvams geriau, jei skausmą jie gali išgyventi kartu.

„Girdėjau, kaip vyras balsu verkė, jaučiau, kaip visas dreba... Jis visą laiką buvo šalia, palaikė, guodė, glostė, laikė už rankos. Kartu verkėm, šluostėm vienas kito ašaras, kalbėjom ir tiesiog tylėjom“, ‒ savo išgyvenimais dalijasi Jolita.

Tačiau kiekvienas šeimos narys su netektimi gali taikytis labai skirtingai. Pavyzdžiui, moteris, netekusi vaikelio, tikisi vyro paramos ir paguodos, o vyrui gali kilti noras pabūti atskirai, užsisklęsti savyje. Vyras, kaip ir moteris, išgyvena netektį, gedi, tačiau moteris gali jaustis išduota. Dar kitaip reaguoja vaikai. Šeimoje, patyrusioje vaiko netektį, jo broliukas ar sesutė iš suaugusiųjų reakcijos suvokia, kad mirtis – tai baisu.

Matydamas motinos veide įtampą, užsisklendimą, vaikas supranta, kad apie mirtį geriau nekalbėti, negali pasidalyti savo jausmais, paklausti rūpimų dalykų ir kenčia vienas. Psichologai teigia, kad vėliau visi šie išgyvenimai gali virsti sveikatos ar elgesio sutrikimais, sukelti rimtų psichologinių problemų.

Psichologė Jolanta Žilinskienė iš „Ligos paliestųjų psichologinės pagalbos centro“ sako, kad vaiko mirtis ‒ ypač stiprus ir skausmingas išgyvenimas. Šioje netektyje slypi ne tik kito žmogaus, kaip asmens, bet ir dalies savęs praradimas (viltys, planai, savęs įprasminimas ir pratęsimas). Tėvus užgriūva didžiulis skausmas, atsiveria gili tuštuma. Šis skausmas ir tuštuma turi baigtį, jeigu tėvai leidžia sau gedėti: išbūti su šiais skausmingais jausmais, juos išgyventi. Vaikelio praradimą sunkiau išgyvena tėvai, kuriems vaikystėje buvo draudžiama liūdėti, pykti ar sielvartauti. Per laiką jie išmoko slopinti savo jausmus ir prarado ryšį su jais.

Todėl jiems sunku suvokti, priimti ir išgyventi natūralius, gedėjimą lydinčius jausmus: pyktį, kaltę, liūdesį, širdgėlą. Gedėjimą apsunkina ir šių dienų visuomenės kultūra: baimė girdėti ir kalbėtis apie mirtį, bendruomeniškumo, tikėjimo stoka. Dėl šių priežasčių gedėjimas gali užsitęsti ir užstrigti: vidinis skausmas ir širdgėla tampa nuolatiniai palydovai. Psichologės teigimu, labai svarbu, kad tėvai vaiko netekties skausmą išgyventų, priimtų ir įprasmintų šią patirtį. Labai svarbu, kad tėvai galėtų geriau jaustis, džiaugtis ir mėgautis gyvenimu, išgyventi motinystės ir tėvystės džiaugsmą su kitais vaikais. Neretai šią skausmingą kelionę ištverti vienam yra sunku, todėl labai svarbu profesionalus palydovas ‒ psichologas arba psichoterapeutas.

„Tik praėjus keliems mėnesiams po metukų amžiaus sūnelio netekties, galėjau kalbėti apie tai, kas įvyko. Šeimą sukrėtusi nelaimė labai paveikė visos šeimos narių emocinę būseną. Jautėme, kad patys nesusitvarkysime, todėl pagalbos kreipėmės į psichologą“, ‒ savo patirtį pasakoja mama Sandra (vardas pakeistas).

Mirusiųjų atminimo diena pakviečia grįžti į prisiminimus apie tuos, kurių netekome, išreikšti jiems pagarbą. Tačiau netekusiems vaikų tėvams baisiausios yra didžiosios šventės. Per Kalėdas, Naujuosius metus sielvartas neretai vėl prasiveržia į paviršių ir būna toks pat gyvas kaip ir netekties dieną.

„Pirmosios Kalėdos po dukrelės netekties buvo skausmingiausios. Nebuvo vaikiško klegesio, juoko, namuose tvyrojo nejauki spengianti tyla ir nesibaigiančios ašaros“, ‒ į prisiminimus leidžiasi mama Laima.

„Kodėl jie verkia? Juk jam taip gerai!“ – paklausė viena mergaitė per broliuko laidotuves. „Tikrai, kodėl liūdėti išlydint Angelą pas Dievą? Galiu tik džiaugtis ir dėkoti už savo mažojo Pijuko kelionę čia, žemėje, ir sugrįžimą į dangų... Ir kad esu jo mama“, ‒ sako mama Vaida. „Paleiskime savo Angelus, geriau su šypsena veide prisiminkime jų veidus, kartu smagiai praleistą laiką. Jie visada išliks mūsų mintyse ir širdyse. Tiesiog skirkime daugiau dėmesio šalia esantiems žmonėms,“ – kalba baisų skausmą išgyvenusi moteris.

Kurti naujus ateities planus, gyvenimą, kuriame nebebus mirusio vaikelio, – gali atrodyti išdavystė, todėl šis etapas tikriausiai visų sunkiausias. Tačiau pradėjus žiūrėti į ateitį, nors ir prisimenant laikus, praleistus drauge su vaiku, vėl galima kontroliuoti gyvenimą, kuris tampa prasmingesnis.

„Niekada negalvojau, kad juokas ir džiaugsmas grįš į mūsų namus“, ‒ pasakoja mama Sandra, susilaukusi dukrytės praėjus trejiems metams po sūnelio netekties. Ji atvirauja, kad anksčiau net bijojusi pagalvoti apie naują gyvybę, nes jautė, kad išduotų prarastą angelėlį.

Jei iki netekties šeima gyveno turėdama aplinkinių suteiktą etiketę „Jie augina sergantį, negalią turintį vaiką“, po vaiko netekties gauna kitą etiketę ‒ „Jų vaikas mirė“. Jei iki netekties šeima priklausė neįgaliųjų ar pacientų organizacijai, kur galėdavo gauti psichologų konsultacijas, dalyvauti grupinės ar meno terapijos užsiėmimuose, tai po netekties tokios galimybės labai susiaurėja.

„Negalią turinčių vaikų šeimoms galime organizuoti stovyklas, konferencijas, psichologo konsultacijas – šią veiklą remia Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ‒ sako asociacijos „Gyvastis“ prezidentė Ugnė Šakūnienė. ‒ Tačiau, kai po vaiko su negalia netekties šeima tampa „sveika“, „normalia“, į tokias veiklas jų traukti nebegalime. Žinoma, stengiamės nepalikti tokių šeimų, bet padėdamas tokiai šeimai elgiesi „ne pagal taisykles“. Manau, kad tai ir kitoms organizacijoms aktuali problema, todėl būtų puiku, jei bent vienerius metus po vaikų netekties galėtume legaliai padėti tokioms šeimoms.

U.Šakūnienė prisimena vienos vaiko mirtį patyrusios mamos pasakojimą, su kokiu palengvėjimu ją sutinka kita tokią pat tragediją išgyvenusi mama. „Tai, ką jaučia vaikus praradę tėvai, kitiems labai sunku suprasti. Norėtume daugiau jiems padėti, sudaryti galimybę susitikti, pabendrauti su psichologu“, ‒ sako asociacijos „Gyvastis“ prezidentė.