Šoko būsenai praėjus, ateina suvokimas, kad apie tokį gyvenimą nieko neišmanai, pats nieko nesugebi padaryti. Tokioje situacijoje lengva nugrimzti į depresiją, bet galima ir susitelkti, ieškoti pagalbos. Dviem dešimtims stuburo traumas patyrusių žmonių šį rugpjūtį tokios pagalbos ranką ištiesė prie Baltijos jūros įsikūrusiame Landšafto terapijos ir rekreacijos centre surengta aktyvios reabilitacijos stovykla.
Įkvepiantis pavyzdys
Lietuvos paraplegikų asociacijos (LPA) Landšafto terapijos ir rekreacijos centre neseniai stuburo traumas patyrusiems žmonėms rengiamos savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo stovyklos. Bene labiausiai jų laukia prieš metus, dvejus ar net penkerius į neįgaliojo vežimėlį atsisėdę žmonės. Ši stovykla nepanaši į užsiėmimus, kuriuose mokoma kokio nors amato ar dirbti kompiuteriu. Joje turintieji negalią mokosi grįžti į visavertį gyvenimą, tapti savarankiški.
Vilnietis Eduardas Kovaliuk stuburo traumą patyrė prieš ketverius metus – per avariją ant galinės automobilio sėdynės miegojusiam saugos diržu neprisisegusiam vaikinui lūžo 4-5-6 kaklo slanksteliai. Kiti trys automobiliu važiavę žmonės patyrė kur kas lengvesnių sužalojimų, o Eduardui teko mokytis gyventi iš naujo. Per tuos ketverius metus savarankiškai ne ką teišmoko. Vaikino labai silpnos rankos, jam sunku įveikti ir mažiausią kelyje pasitaikančią kliūtį. Atrodytų, ko iš tokią sunkią traumą patyrusio žmogaus ir begali tikėtis.
Tačiau stovykloje Monciškėse pabuvojusio Eduardo mintys, ateities planai pasikeitė iš esmės. Čia sutikęs daug panašias traumas patyrusių žmonių vaikinas įsitikino, kad ir rateliuose galima turiningai ir įdomiai gyventi, nebūti našta artimiesiems, o užuot užsisklendus savyje ‒ bendrauti, įsitraukti į įvairias veiklas. Geriausias to pavyzdys – į stovyklą jį pakvietęs Jaroslavas Milevskis.
Prieš trylika metų nesėkmingai nėręs į vandenį ir kaklo traumą patyręs Jaroslavas – akivaizdus įrodymas, ko galima pasiekti nenuleidžiant rankų, kasdien atkakliai dirbant. Penkerius metus į aktyvios reabilitacijos stovyklas vykęs kaip jų dalyvis, jau aštuntus metus savo sukaupta patirtimi, žiniomis bei įgūdžiais Jaroslavas dalijasi su likimo draugais – moko juos elementariausių dalykų, padedančių susigrąžinti pasitikėjimą savimi, drąsiau žvelgti į gyvenimą, patikėti, kad atsisėdus į ratelius gyvenimas nesibaigia.
Pasak vaikino, po kaklo pažeidimo viskas vyksta labai lėtai, mažais žingsniais einant į priekį. „Reikia daug laiko, pastangų, kantrybės ir noro. Sveikas rankas turintieji daug greičiau adaptuojasi, – pasakoja J. Milevskis. – Stovykloje nesiekiame, kad į ratelius neseniai atsisėdę žmonės iš čia išvažiuotų savarankiški – tam per mažai laiko. Mūsų tikslas – parodyti, ką apskritai galima ir reikia daryti, kad grįžę į namus jie galėtų toliau dirbti, sportuoti, didinti krūvį.“
Patyrusių vadovų patirtis – aukso vertės
Į savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo stovyklą Monciškėse atvykę stuburo traumas patyrę žmonės suskirstyti į dvi grupes. 20-čiai stovyklos dalyvių vadovauja 4 taip pat rateliais judantys instruktoriai. Pirmą kartą į stovyklą atvykusiuosius savarankiškumo, aktyvaus gyvenimo moko Jaroslavas Milevskis ir Vaidas Stravinskas. Anksčiau traumas patyrusiems ir į šią stovyklą antrą kartą sugrįžusiems įgūdžius stiprinti padeda Tomas Šiliauskas ir Mindaugas Baltuška.
Daugiau kaip prieš 20 metų po avarijos su neįgaliojo vežimėliu nesiskiriančiam Italijoje neįgaliųjų krepšinio klube žaidžiančiam ir vasaromis į Lietuvą grįžtančiam V.Stravinskui bet kokia fizinė veikla – seniai įveiktas barjeras. Balanso neįgaliojo vežimėlyje stovykloje kantriai mokęs iš Alytaus rajono į Monciškes atvykusią Genovaitę Matačinskienę, jis prisiminė, kaip pats pirmą kartą pamatė ant dviejų ratų besiilsinčius žmones su negalia.
Tada jam atrodė, kad šie taip nori pasirodyti aplinkiniams, pasipuikuoti. Šiandien kiekvienam stovyklos dalyviui Vaidas gali ne tik papasakoti, bet ir parodyti, kaip mokėjimas balansuoti padeda įveikti kelyje pasitaikančias kliūtis, saugiau nusileisti nuo nuolydžio, pailsėti (taip sėdint rateliuose kitaip pasiskirsto kūno krūvis). „Kai pats tapau neįgalus, tokių stovyklų nebuvo, visus siųsdavo į reabilitacijos centrus. Ten reabilituodavo, bet gyvent rateliuose nemokė, – prisimena V.Stravinskas. – Dabar lengviau: rengiamos stovyklos, o ir reabilitacijos centruose daugiau apie tai kalba, moko.“ Vaidas neslepia, kad jam prireikė bene 3 metų, kol pats išmoko stovėti ant vežimėlio dviejų ratų, o dabar, pasak jo, po pusės metų žmonės atvažiuoja jau daug ką mokėdami.
Jam pritaria ir beveik prieš penkerius metus motociklo avariją patyręs Tomas Šiliauskas. Pasak jo, tokiose stovyklose gyvenimiška patirtimi besidalijantys „senieji“ stovyklautojai – didžiulis lobis naujokams. Jų gali klausti visko, net pačių intymiausių dalykų, ir sulaukti tiesių, atvirų atsakymų. „Tik gaila, kad ne visi klausia. Gal bijo, nedrįsta, gal mano, kad jų bėdos kitokios. Nors iš tikrųjų tai visų problemos panašios“, – svarsto vyriškis, prisiminęs savo dalyvavimą pirmojoje Lietuvos aktyvios reabilitacijos asociacijos (LARA) Radviliškyje surengtoje stovykloje. Dabar Tomas – jau pats tarp tų, kurie gali patarti, pamokyti, nukreipti teisinga linkme.
Mažiausiai gyvenimo vežimėlyje patirties turintį M.Baltušką stovyklos dalyviai vertina ne tik kaip gerą sportininką, bet ir retą pozityvaus užsispyrimo, nesusitaikymo su pasikeitusiu gyvenimu pavyzdį. Sveikas būdamas aktyviai sportavęs vaikinas ir atsisėdęs į neįgaliojo vežimėlį labai daug treniruojasi, dirba, siekia naujų tikslų. Ir savo pavyzdžiu drąsina kitus.
Tokių stovyklų reikėtų daugiau
Gaila, kad galimybių perduoti žinias ir patyrimą neseniai stuburo traumas patyrusiems žmonėms pastaraisiais metais vis mažėja. J. Milevskis neslepia nusivylimo, kad tokios stovyklos šiandien pasidarė gana retos. Vaikinas prisimena, kad kai pats patyrė kaklo traumą, per vasarą buvo galima apsilankyti bent 4 skirtingų organizacijų rengiamose stovyklose. Dabar, jeigu pasiseka patekti į 1–2, – tai jau labai gerai. Todėl nenuostabu, kad į Monciškes tik pirmą kartą atvyko ir daugiau kaip prieš porą metų avarijoje stuburo traumą patyrusi mažeikiškė Vitalija Stasiulienė. Moteris pasakojo į gyvenimą stengusis grįžti taip, kaip pati suprato. Tik stovykloje paaiškėjo, kad daug ką buvo galima pasiekti kur kas lengviau ir paprasčiau.
Daugiau kaip 10 metų pagal švedų metodiką aktyvios reabilitacijos stovyklas rengusi LARA jau antri metai tokių stovyklų neorganizuoja. Gerai, kad nenutrūko Monciškėse, Landšafto rekreacijos ir terapijos centre, rengiamos savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo stovyklos.
Lietuvos paraplegikų asociacijos viceprezidentė Rasa Ostrauskienė prisimena, kad nusprendus rengti stovyklas stuburo traumas neseniai patyrusiems žmonėms, iš pradžių jų tarsi su žiburiu reikėję ieškoti, dabar per porą mėnesių nuo registracijos paskelbimo visos vietos jau būna užimtos. Stovyklos dalyviams rengiami ne tik fiziniai užsiėmimai, stiprinami savarankiškumo įgūdžiai, bet ir skaitomos paskaitos. R.Ostrauskienė džiaugiasi, kad asociacija turi savo įvairių sričių specialistų, gerai žinančių žmonių su negalia poreikius, problemas ir galinčių jiems profesionaliai patarti. Medicinos klausimais žmones konsultuoja rateliais judantis gydytojas reabilitologas Tomas Morkevičius, teisiniais klausimais pataria paraplegikas Egidijus Grigonis. Stovykloje visada galima gauti ir reikalingos informacijos apie neįgaliųjų vežimėlius, jų individualų pritaikymą.
Aktyvaus gyvenimo neįgaliųjų vežimėliuose dar moko Lietuvos žmonių su negalia sąjunga. Į šią veiklą įsitraukė ir Maltos ordinas, rugpjūčio mėnesį tokią stovyklą surengęs Klaipėdos rajone.
