Latvijoje keleivių vežimo verslas dotuojamas
Įmonei, kuri veš keleivius priemiestinio bei tolimojo susisiekimo maršrutais, parinkti Latvijoje skelbiami tarptautiniai konkursai. Viena konkurso sąlygų – vežėjas privalo turėti neįgaliesiems pritaikytų autobusų. „Be abejo, visi autobusai negali būti su keltuvais ar pandusais – tai įmonėms būtų pernelyg brangu. Tačiau net ir nedidelė keleivinio transporto bendrovė turi įsigyti po du arba tris neįgaliesiems vežti pritaikytus autobusus. Štai mūsų bendrovėje yra dvi tokios transporto priemonės“, – sako „Talsu autotransports“ direktoriaus pavaduotojas Raimondas Kalėjas.
Pasak jo, teikti geresnes paslaugas latviai gali dėl to, kad keleivių vežimas tolimojo susisiekimo maršrutais Latvijoje yra dotuojamas. „Keleivių vežimas – ne visada pelningas verslas. Valstybė, siekdama užtikrinti kokybiškas paslaugas, vežėjams skiria dotacijas. Valstybės mokami pinigai suteikia mums galimybę ne tik įsigyti naujų, patogių, modernių autobusų, bet ir garantuoti tinkamą vežimo paslaugą negalią turintiems keleiviams“, – kalba R. Kalėjas.
Lietuvos keleivių vežėjai dotacijų iš valstybės negauna. Mūsų šalyje neįgaliesiems, keliaujantiems autobusais, numatytos lengvatos. Pripažintiems nedarbingais žmonėms, įsigyjantiems bilietą važiuoti tolimojo susisiekimo autobusais, suteikiama 80 proc. nuolaida. Tokia pat nuolaida galioja ir juos lydinčiam asmeniui. Žmonės, kurie pripažinti iš dalies darbingais, tolimojo susisiekimo maršrutais gali važiuoti perpus pigiau.
Apie kelionę tenka pranešti iš anksto
Autobusų, pritaikytų žmonėms su negalia, ir Latvijoje nėra tiek, kad jie galėtų važinėti visais priemiestiniais ar tarpmiestiniais maršrutais. Todėl negalią turintis žmogus apie būsimą kelionę turi pranešti gerokai iš anksto.
„Taigi bet kokią, net ir netolimą kelionę, privalu planuoti iš anksto. Jeigu prireikia kur nors nuvažiuoti šiandien arba rytoj, sumanymo įgyvendinti negali. Autobusais vežančiai įmonei apie kelionę privalu pranešti ne vėliau kaip likus trisdešimt šešioms valandoms. Tai nėra labai patogu“, – sako Latvijos neįgaliųjų sąjungos „Apeirons“ aplinkos pritaikymo ekspertas Aigaras Bolis.
Be to, pasak jo, negalią turintis žmogus pats turi susirasti keleivinio transporto įmonės, kuri jį veš vienu ar kitu maršrutu, kontaktus. Bendro telefono, kuriuo būtų galima pranešti apie būsimą kelionę autobusu, nėra.
Pritaikoma įvairiai
A. Bolio teigimu, autobusas, kuriuo priemiestinio ar tarpmiestinio transporto maršrutu bus vežamas judėjimo negalią turintis žmogus, privalo būti su specialiu liftu arba pandusu. Įnešti žmogų į transporto priemonės saloną ant rankų draudžia Latvijos įstatymai.
Pasak R. Kalėjo, Latvijos keleivių vežėjai dažnai naudoja mobiliuosius keltuvus, kurie gali būti pritaikyti bet kuriame autobuse, kai prireikia vežti neįgaliojo vežimėlyje sėdintį žmogų. Tokiu atveju transporto priemonės salone keturios sėdynės išmontuojamos, kad atsirastų vieta neįgaliojo vežimėliui pastatyti.
„Gaila, bet autobuso salone numatyta tik viena vieta neįgaliojo vežimėliui pritvirtinti. Jei norime važiuoti dviese, jau kyla problemų. Nebent negalią turintis žmogus gali persėsti iš vežimėlio ant paprastos keleiviams skirtos sėdynės. Tokiu atveju autobusu gali keliauti ir daugiau negalią turinčių žmonių“, – kalba A. Bolis.
Jo teigimu, žmonės su negalia Latvijoje vežami ir specialiuoju transportu, tačiau jį užsisakyti taip pat reikia prieš dvi paras. Be to, ši paslauga žmonėms su negalia nekompensuojama, todėl kainuoja pernelyg brangiai. „Šiuo transportu veža privačios bendrovės, todėl kelionė – brangi. Dauguma neįgalių žmonių vietoj šios paslaugos verčiau renkasi taksi automobilius“, – teigia A. Bolis.
Keliaujančių traukiniais žmonių su negalia devyniose šalies geležinkelio stotyse taip pat laukia mobilieji keltuvai, suteikiantys galimybę žmonėms neįgaliojo vežimėliuose užvažiuoti ant platformos, įlipti į traukinį ir išlipti iš jo. Apie planuojamą kelionę neįgalieji taip pat turi pranešti iš anksto, maždaug prieš parą.
Miesto autobusai, vežantys keleivius kaimyninėje šalyje, gerokai naujesni ir patogesni nei Lietuvoje. Štai dauguma Rygos autobusų, troleibusų ir tramvajų yra žemagrindžiai arba su pandusais. Salone taip pat yra vietos neįgaliojo vežimėliams pastatyti. Be to, Rygoje važinėja ir žmonėms su judėjimo negalia pritaikyti taksi. Neseniai Rygos gatvėse pasirodė specialūs žmonėms su negalia pritaikyti mikroautobusai. Jie veža keleivius su judėjimo negalia populiariausiais maršrutais.
Problema – apskaita
Latvijoje, įlipęs į tarpmiestiniu ar tolimojo susisiekimo maršrutu vežantį autobusą, žmogus su negalia privalo įsigyti nieko nekainuojantį bilietą. Tai būtina, nes pagal kasos aparato duomenis sužinoma, kiek žmonių su negalia vežta, kiek valstybė turi sumokėti kompensacijų vežėjams.
Latvijoje kompensacijos už lengvatomis besinaudojančių keleivių vežimą miesto maršrutais, kaip ir Lietuvoje, vežėjams mokamos iš miestų savivaldybių biudžeto. Kelionė žmonėms, turintiems pirmąją ir antrąją neįgalumo grupę, kaimyninėje šalyje nemokama.
Kitaip yra Lietuvoje. Čia žmonės, turintys įvairaus sunkumo negalią, už važiavimą miesto autobusais ar troleibusais mokėti privalo.
„Manau, kad tokia situacija yra teisinga. Žmonėms su negalia bilietai kainuoja gerokai pigiau, tačiau apskaita yra būtina. Jei žmogus su negalia nemoka už kelionę, vežėjui sunku įrodyti, kiek lengvatomis besinaudojančių keleivių vežta, o savivaldybei savo ruožtu – nustatyti reikiamų kompensacijų skaičių. Dar toli gražu ne visuose Lietuvos miestuose veikia elektroninio bilieto sistema, kuri galėtų garantuoti tinkamą lengvatomis besinaudojančių keleivių apskaitą. Kol jos nėra, natūralu, kad visi keleiviai už kelionę turi mokėti, tegul ir simbolinę sumą“, – sako asociacijos „Linava“ Transporto reikalų skyriaus vyriausiasis specialistas Jevgenijus Stolovickis. Pasak jo, lengvatos tam tikrų visuomenės sluoksnių atstovams yra būtinos. Jei jų neliktų, dalis žmonių, tarp jų – ir neįgalieji, viešuoju transportu naudotųsi rečiau.
