Molėtų krašte neįgaliesiems pritaikytų stovyklaviečių nėra
Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininkė Marytė Baliūnaitė pradėdama diskusiją tikino, kad šiuo metu Lietuvoje per mažai pritaikytų viešbučių kambarių, kuriuose galėtų apsistoti judėjimo negalią turintys žmonės. „Daugelyje apgyvendinimo įstaigų yra 1 arba 2 kambariai, tinkantys neįgaliesiems, o jeigu jų atvyktų visa grupė, apgyvendinti viešbutyje būtų labai sudėtinga, daugumoje jų – net neįmanoma.“ Pasak pirmininkės, kaimo turizmo sodybos iš viso nėra pritaikytos negalią turintiems žmonėms. Pasak jos, iš 377 kaimo turizmo sodybų judėjimo negalią turintiems žmonėms iš dalies pritaikyta tik 41. Lietuvoje dar yra regionų, kur visiškai nėra neįgaliesiems pritaikytos poilsio infrastruktūros.
Lietuvos kaimo turizmo asociacijos tarybos pirmininkė Gitana Mileikaitė sako, kad nėra tikslios informacijos, kiek kaimo turizmo sodybų Lietuvoje pritaikyta judėjimo negalią turintiems žmonėms. Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungos narė Vytautė Mozūrienė vykdė apklausą telefonu ir sužinojo, kad iš 70 Molėtų krašte esančių poilsiaviečių neįgaliesiems pritaikyta tik viena kaimo turizmo sodyba, keliose kitose apgyvendinimo įstaigose pritaikyta vos po vieną kambarį. Vytautė Mozūrienė apgailestauja, kad darydama apklausą išsiaiškino, jog Molėtų rajone judėjimo negalią turintiems žmonėms nepritaikyta nė viena stovyklavietė.
Kai šeimos namas tampa kaimo turizmo sodyba
Aktyviai diskusijoje dalyvavęs Molėtų rajono meras Stasys Žvinys sakė, kad, statant naujus kaimo turizmo statinius, pritaikyti juos judėjimo negalią turintiems žmonėms įpareigoja teisės aktai. Problema atsiranda tada, kai žmonės, kartais net ne visai legaliai, pritaiko savo gyvenamuosius pastatus kaimo turizmo reikmėms. Tuomet sužiūrėti, ar bus įvykdyti visi reikalavimai, labai sudėtinga. Žmogus stato namą sau, savo šeimai, bet po kurio laiko nutaria tą namą arba dalį jo paversti kaimo turizmo sodyba. Pritaikyti pastatą nėra paprasta, reikia nemažų investicijų: padaryti nuolydį, praplatinti duris, įrengi patogius sanitarinius mazgus. Žmonės dažnai teisinasi, kad neįgaliųjų pas juos vis tiek neatvažiuos.
Molėtų krašto verslininkų asociacijos pirmininkė Raimonda Meiduvienė, turinti kaimo turizmo sodybą, sakė, kad per dešimt metų į jų sodybą buvo atvažiavęs tik vienas judėjimo negalią turintis žmogus. „Nesame sodybos pritaikę, tačiau greitai padarėme nuolydį ir pirmame namo aukšte mūsų svečias su artimaisiais galėjo normaliai įsikurti.“ R. Meiduvienė sutiko, kad įrengti nuolydį ar nuovažą, sanitarinius mazgus ir praplatinti duris būtina, tačiau įrengti keltuvą, kad neįgalus žmogus galėtų pakilti į antrą aukštą, anot jos, tikrai per brangu.
Utenos teritorijų planavimo ir statybos skyriaus specialistas, atsakingas už aplinkos pritaikymą neįgaliesiems, Jonas Marma sakė, kad, jo nuomone, negalima reikalauti žmogaus, kuris statosi mažą namelį sau, o paskui jį pritaiko kaimo turizmui, įrengti keltuvo. Visiškai pakanka įrengti ir pritaikyti vieną kambarį. Jono Marmos nuomone, aktyvesni ir reiklesni turėtų būti ir patys judėjimo negalią turintys žmonės. Atvažiavę į kaimo turizmo sodybą ir nepriimti, nes nėra jiems pritaikytos infrastruktūros, gali pateikti ieškinį teismui, kad pažeistos jų asmeninės teisės. „Norisi, kad žmonės būtų sąmoningi, geranoriški ir vykdytų būtinus reikalavimus. Jonas Marma mano, kad valstybė iš specialių fondų galėtų padėti verslininkui, nutarusiam vykdyti kaimo turizmo veiklą, pritaikyti senesnės statybos pastatą neįgaliųjų reikmėms. Tačiau vėl kyla klausimas, ar gautos lėšos nebus panaudotos namo apdailai, kitiems dalykams, o nuovažos ir kitų patogumų taip ir nebus?
Diskutuojant paaiškėjo, kad nutaręs statyti naują pastatą savininkas turi gauti statybos leidimą, taigi kreipiasi į savivaldybę. Čia jis supažindinamas su reikalavimais, tačiau pasitaiko, kad vėliau pradeda laviruoti, ir projektuotojas, paisydamas užsakovo norų, vengia vyriausybinių nutarimų reikalavimų. Pavyzdžiui, vietoje normalaus nuolydžio numato laikiną priemonę, padedančią užlipti laiptais, komisijai ją parodo, o tą priemonę būna pasiskolinęs tik vienai dienai. Laimė, tokių atvejų pasitaiko labai retai.
Svarstyta ir tai, ar kaimo turizmo sodybos negalėtų įrengti laikinų pakeliamų nuovažų, kurios būtų panaudojamos tik tuomet, kai atvyksta negalią turinčių žmonių? Jonas Marma sako, kad neįgalieji į kaimo turizmo sodybas atvyksta gana retai ir nemaža tikimybė, kad laikinoji nuovaža, skirta judėjimo negalią turinčiam žmogui, suges gulėdama kur nors žolėse, ją teks remontuoti, o kol vyks darbai, judėjimo negalią turintis žmogus, susiruošęs paatostogauti, taip ir negalės to padaryti.
Įsikabinę savo noru
Per seminarą buvo kalbėta apie žmones, ištiktus judėjimo negalios ir gyvenančius trečiame, ketvirtame ar net penktame daugiabučio aukšte. Šie žmonės įkalinti savo būstuose, ir ne tik apie poilsį, bet ir apie pajudėjimą iš namų jie negali net galvoti. Be abejo, kiekvienas jų turi galimybę pasikeisti butą, apsigyventi pirmajame aukšte, ir pritaikyti jį pagal žmogaus poreikius, tačiau Jonui Marmai ir kitiems seminaro dalyviams ne kartą teko susidurti su paties žmogaus nenoru keisti gyvenamosios vietos. Pasiteisinimas – kad to nenori kiti šeimos nariai, kad šalia geri kaimynai, visuomet pasirengę padėti. Jonas Marma sako, kad taip atsikalbinėdamas žmogus pats sau kenkia. Tokiais atvejais į pagalbą turėtų ateiti psichologas, atitinkamų tarnybų darbuotojai ir, žinoma, valstybė.
Jeigu neįgaliajam, norinčiam įsigyti automobilį, skiriama piniginė kompensacija, tad ar negalėtų valstybė skirti kompensacijos ir keičiančiam gyvenamąją vietą į patogesnę? Tokia parama skatintų žmones neužsidaryti nuosavame kalėjime, o būti aktyvius, savarankiškus, dalyvauti neįgaliųjų veikloje ir net dažniau vykti poilsiauti.
„Ratukininkai ir kiti negalią turintys žmonės turi rodyti daugiau iniciatyvos, „badyti“ akis verslininkams, kurie nesudaro sąlygų patekti į sodybas, kavines, ir, be abejo, kuo dažniau kreiptis į rajono valdžią pagalbos, bendradarbiauti su atsakingais už aplinkos pritaikymą neįgaliesiems darbuotojais. Tik dirbdami kartu pasieksime rezultatų. Būkite matomi, būkite aktyvūs“, – ragino rajono meras Stasys Žvinys, pažadėjęs pasirūpinti, kad Molėtų valdžia, pritaikydama aplinką judėjimo ar regėjimo negalią turintiems žmonėms, rodytų pavyzdį verslininkams.
