Jis ir planuoja laiką, ir nori būti punktualus. Deja, žmonėms su judėjimo negalia sostinėje ne visada sudarytos palankios sąlygos kartu su kitais vilniečiais važiuoti reikiamais kasdieniais maršrutais troleibusais ar autobusais.
Eksperimentas sostinės gatvėse
Naudotis didmiesčio viešuoju transportu kasdien norėtų daug judėjimo negalią turinčių aktyvių, socializuotų žmonių. Tai dėl kokių priežasčių jie dažnai atsisako tokio, atrodytų, įprastinio ir patogaus keliavimo didmiesčiu? Nedideliame žurnalistiniame eksperimente dalyvavę žmonės, turintys didesnę ar mažesnę judėjimo negalią, judėjo Vilniaus gatvėmis, sustodami viešojo transporto stotelėse, gyvai demonstruodami jų įsėdimo, išsilaipinimo ir keliavimo troleibusais bei autobusais problemas. Deja, judrumas mieste, ypač žmonių, judančių neįgaliojo vežimėliu, priklauso nuo daugybės tvirtai vaikštančiam žmogui neįsivaizduojamų faktorių.
Jie negali pasikliauti žemagrindžių transporto priemonių eismo tvarkaraščiais (kas iš to, kad žemagrindė transporto priemonė atvažiuoja laiku, jei neįmanoma atlenkti joje įmontuotos nuovažos), todėl neretai tenka pasitikėti tik savo jėgomis. Tačiau bene pati nemaloniausia problema – priklausomybė nuo viešojo transporto vairuotojų požiūrio į silpnesnį keleivį ir jų elgesio kultūros. Ir nors sostinės viešojo transporto vairuotojų pareiginėse instrukcijose yra nurodyta, kad vairuotojas turi būti maksimaliai tolerantiškas keleiviams su negalia, kartais jų elgesys būna tiesiog netoleruotinas.
Žemagrindis transportas – kaip išeitis
Visi eksperimento dalyviai sutiko, kad žemagrindis miesto viešasis transportas – išeitis, kai negali vairuoti automobilio ar nėra kas nuveža iki reikiamos vietos.
Neįgaliojo vežimėlyje sėdintis Maksimas Lepiochinas, nuolat lydimas mamos Valerijos, sako, kad jo važiavimo viešuoju transportu patirtis nebloga. „Patogu, nes galiu važiuoti sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje. Važiuoju 33, 31 maršrutų žemagrindžiais autobusais. Visi vairuotojai mane jau atpažįsta iš toli, stengiasi sustoti kuo arčiau šaligatvio krašto, kad man būtų lengviau patekti į autobuso saloną.“
Eksperimente taip pat sutikusi dalyvauti Rimutė Mireckaitė, į kurią pažiūrėjus negalios dėl nesveiko stuburo nė neįtarsi, gali pati vairuoti automobilį, tačiau dažniausiai renkasi keliauti viešuoju transportu, nes juo gali nuvažiuoti ten, kur reikia, nesijaudindama dėl transporto spūsčių ir neieškodama automobilio stovėjimo vietos. „Žinoma, į žemagrindį autobusą ar troleibusą man įlipti lengviau. Kartais, kai esu su nešuliu, į paprastą transporto priemonę, kur į saloną veda laipteliai, net nelipu – per sunku. Tačiau dažniausiai lipu į greičiau atvažiavusią.“
Tatjana Maskevičienė, kurios negalia sunki, tačiau dažnai atpažįstama tik iš pagalbinės lazdelės rankose, – po patirto insulto nevaldo kairės rankos, sunkiai kilnoja kairę koją, – neslėpė, kad visuomeniniu miesto transportu važiuoja retai, tik tada, kai kur nors skuba arba reikia nuvažiuoti į polikliniką ar ligoninę toliau namų. Moteris stengiasi kuo daugiau sportuoti vaikščiodama pėsčiomis. „Dabar dar įstengiu naudotis tiek paprastomis, tiek žemagrindėmis miesto transporto priemonėmis. Tačiau net ir visai sveikiems keleiviams patogesni žemagrindžiai troleibusai ir autobusai. Būtų protinga Vilniaus viešojo transporto parką atnaujinti tik visiems patogiomis transporto priemonėmis.“
Spūstys ne tik piko metu
Neįgaliojo vežimėliais judantys eksperimento dalyviai stebisi, kodėl kartais piko valandomis važiuoja maži žemagrindžiai autobusai.
Maksimas, nepaisant negalios, dirba. Jis su mama darbo reikalais važiuoja viešuoju transportu tiek piko, tiek kitomis valandomis. Maksimas pasakoja, kad seniau visada įtilpdavo į žemagrindį autobusą su neįgaliojo vežimėliu, o dabar tai padaryti sunku, nes dažnai atvažiuoja per mažas žemagrindis autobusas ir jame vietos tiesiog nebeužtenka. „Salone yra mygtukas, kurį paspaudęs neįgalus keleivis turi iš anksto pranešti vairuotojui, kad kitoje stotelėje suteiktų galimybę išlipti. Tačiau kartais jį per minią sunku pasiekti. Neretai vairuotojai į tuos specialiuosius signalus reaguoja kaip į netikrus. Esą, dažnai mygtukus spaudinėdami žaidžia mažamečiai keleiviai.“ Maksimui antrina ir Diana Marijošiūtė, keliaujanti neįgaliojo vežimėliu dažniausiai be lydinčiojo asmens. „Žemagrindėse viešojo transporto priemonėse būna tokios spūstys, kad kartais, kai reikia išlipti, negaliu pajudėti iš vežimėliui skirtos vietos. Būna, kad piko metu nelieka vietos neįgaliojo vežimėliu į paskaitas važiuojančiam studentui.“
Jaučiasi nesaugiai
Kai žmogaus negalia neakivaizdi – nėra neįgaliojo vežimėlio, ramentų, – transporto priemonių vairuotojai į jį nereaguoja išskirtinai: stabdo viešojo transporto priemonę per toli nuo stotelių šaligatvio kraštų. Pasak Rimutės, tuomet nuo šaligatvio tiesiai į autobusą ar troleibusą neįžengs ne tik neįgalieji, bet ir vaikai, žmonės, kuriems skauda nugarą ar silpnos kojos. Pirma jiems tenka atsistoti ant važiuojamosios kelio dalies, o tik po to, aukštai keliant kojas, ropštis į transportą.
Tatjana norėtų paprašyti vairuotojų privažiuoti kuo arčiau šaligatvio krašto, ypač žiemą. Nes stoti ant važiuojamosios kelio dalies, į tarpą tarp šaligatvio krašto ir autobuso arba troleibuso pakopos, yra pavojinga, ypač kai slidu – transporto priemonei pajudėjus, galima atsidurti po ratais.
Rimutė pripažįsta, kad viešajame transporte jaučiasi nesaugiai, ypač kai salone nėra vietų atsisėsti, nes dažnai vairuotojai vairuoja grubiai, per staigiai stabdo. Stovėdama Rimutė neturi jėgų stipriai įsikibti į vertikalius turėklus, o viršuje kabančios laikymosi kilpos yra pritvirtintos žemaūgiam žmogui nepasiekiamame aukštyje, todėl ji dažnai virsta ant kitų keleivių.
Kliūtys stotelėse
Maksimas pastebi, kad kai kuriose transporto stotelėse vairuotojai, nors ir norėtų, tačiau negali privažiuoti arti šaligatvio, nes jis yra išlenktas. Būtina suvienodinti visų viešojo transporto stotelių šaligatvių aukščius, kad jie optimaliai sutaptų su žemagrindžio autobuso ar troleibuso nuovaža ir automatiškai korpusą lenkiančio žemagrindžio autobuso pakopa.
Kai kuriose stotelėse grindinio plytelės sutrupėjusios, išmušinėtos. Tokiu grindiniu važiuojantis neįgaliojo vežimėliu žmogus, ratukui pakliuvus į duobelę, gali virsti ir susižeisti. O jei žmogus patenka į didesnę duobę, važiuodamas elektriniu neįgaliojo vežimėliu, prireikia 4–6 žmonių pagalbos, kad jį iš duobės išgelbėtų. Neįgaliojo vežimėliu net ir žiemą be lydinčiojo žmogaus važinėjanti Diana sako, kad transporto stotelėse sustumtos sniego kaugės, atsiradusios dėl valytojų nenuovokumo, taip pat dažnai tampa neįveikiama kliūtimi įsėsti į transporto priemonę.
Incidentai ir užgaulus elgesys
Eksperimento dalyviai pastebėjo, kad vairuotojai dabar mandagesni ir paslaugesni, nei prieš keletą metų, tačiau nemalonių incidentų pasitaiko. Saulius Cibulskas, galintis eiti, tačiau dėl sutrikusios koordinacijos dažniau judantis neįgaliojo vežimėliu, teigia, kad galėtų važinėti Vilniaus viešuoju transportu ir vienas, tačiau nevažiuoja, nes stabdo įsisenėjusi baimė, kad vairuotojas nepadės. Sauliaus nuomone, net jei nuovaža sugedusi, vairuotojas turėtų išlipti ir paaiškinti situaciją neįgaliojo vežimėlyje sėdinčiam žmogui.
Ne vieną vairuotojų įžeidimą patyrusi Diana ilgai atsimins incidentą, kai buvo užgautas jai padėjęs žmogus. „Gyvenau Antakalnyje, keliavau 5G maršruto autobusu. Kartą tarp sustojusio autobuso pakopos ir šaligatvio krašto liko didelis tarpas, viena nebūčiau jo įveikusi. Įsėsti į autobusą padėjo žmogus, kurį, lipantį paskui mane, prispaudė durimis. Tačiau vairuotojas niekaip nesureagavo užgavęs žmogų: suprask, jo autobusas – greitasis, jis negali palaukti. Aš to geradario atsiprašiau ir už vairuotoją, ir už save.“ Diana pastebi, kad anksčiau būdavo gerokai daugiau nemalonių susidūrimų su vairuotojais nei dabar: tai išplūsdavo vien dėl jos noro važiuoti, tai apsimesdavo, kad negirdi prašymų padėti įsėsti į saloną, ir nuvažiuodavo.
Tvarkaraščiai ne pagal poreikius
Kai kurie eksperimento dalyviai tikina, kad, kai tik gali, nelaukia žemagrindžių viešojo transporto priemonių, kurios važinėja retai, o važiuoja nepritaikytomis transporto priemonėmis, nes taip greičiau. „Jei žemagrindžiai troleibusai ir autobusai važiuotų dažniau, tarkime, kas 15 min., būtų galima planuoti savo laiką. Jei galėčiau važinėti savarankiškai ir dažniau, pagerėtų mano gyvenimo kokybė“, – pastebi Saulius.
Kad pritaikytos viešojo transporto priemonės turi važinėti dažniau, ypač žiemą, pritaria ir Diana. „Kartais šaltyje laukiu valandą ar pusantros. O pasitaiko, kad vietoje tvarkaraštyje pažymėto žemagrindžio autobuso ar troleibuso atvažiuoja nepritaikyta transporto priemonė.“
Geroji keliavimo miesto transportu patirtis
Maksimas neseniai važiavo su nepažįstamu vairuotoju. Jis sustabdė autobusą taip arti šaligatvio krašto, kad net neprireikė atlenkti nuovažos. „Mes su mama įvažiavome į autobusą, tas pajudėjo. Iš karto nesureagavęs, kad į jo vairuojamą autobusą įsėdo neįgalus keleivis, vairuotojas kitoje stotelėje sustojo, užėjo į autobuso saloną ir paklausė, ar nereikia pagalbos. Kai privažiavome stotelę, kurioje turėjome išlipti, vairuotojas iškart priėjo, padėjo mamai mane išlaipinti. Tai buvo maloni kelionė, be įtampos.“
Diana su dėkingumu prisimena vieną geranorį vairuotoją, važinėjusį 11 troleibuso maršrutu prieš porą metų, kai ji gyveno Lazdynuose. „Ar lyja, ar sninga, pamatęs mane sukančią rankomis ratus, sustabdydavo troleibusą, išlipdavo ir paklausdavo, ar važiuosiu. Jei reikėdavo, paprašydavo keleivių pagalbos ir įkeldavo mane į troleibusą.“
Eksperimento dalyviai išklausę neįgaliojo vežimėliais judančiųjų gerąsias keliavimo sostinės viešuoju transportu patirtis nusprendė, kad yra ženklų, jog tokių patirčių vis daugės, o pozityvūs pokyčiai spartės.
