Niekas nelaikys raštingu žmogaus, namuose turinčio televizorių ir palydovinę anteną, galinčio matyti keliasdešimt ar kelis šimtus televizijos kanalų, bet nemokančio rašyti ir skaityti. Panašiai ir neregys gali būti išklausęs daugybę į kompaktinę plokštelę įskaitytų ar į talpiąją laikmeną įkeltų knygų, bet neišmokęs rašyti, neperpratęs gimtosios kalbos rašto reikalavimų liks neraštingas.
Tai gerai suprato tiek Lietuvos, tiek daugelio kitų šalių aklieji, todėl jau daugiau kaip dešimtmetį Japonijos elektronikos gamintoja „Onkyo“ ir leidinio „Mainichi“ padalinys „The Braille Mainichi“ kartu su regioninėmis nevyriausybinėmis aklųjų organizacijomis kasmet rengia rašinio (esė) „Brailio raštas keičia mano gyvenimą“ konkursą.
Raštas, keičiantis gyvenimą
Konkurso „Brailio raštas keičia mano gyvenimą“ metu viso pasaulio neregiai skatinami dalytis mintimis ir gerąja patirtimi apie tai, kaip Brailio raštas keičia ar pakeitė jų gyvenimus. Už geriausius rašinius skiriami apdovanojimai, premijos.
Vienas svarbiausių 2015 metų apdovanojimų atiteko penkiolikmečiui moksleiviui iš Rusijos Vladislavui Ivanovui. Jis rašo: „Išmokęs skaityti Brailio raštu, sužinojau nemažai dalykų, kurių nespėjau sužinoti per savo ganėtinai trumpą vaikystę, kai dar mačiau. Prie Brailio raštu parašytų knygų puoliau kaip širšė prie medaus. Prarijęs visas mūsų mokyklos gana didelės bibliotekos knygas, pradėjau siųstis jas iš Kazanėje esančios Rusijos aklųjų draugijos bibliotekos. Vieną po kitos graužiau vadovėlius, grožinę literatūrą, mokslo populiarinimo knygas. Iš naujo atsivėrė pasaulis, nors ir bespalvis, tačiau gyvas, nuostabus, jaudinantis! Kiek daug naujų įspūdžių!“
2011 m. konkurso nugalėtoja tapo Teresa Bornez Abascal iš Ispanijos. Jai buvo beveik 89-eri. Rašinyje ji prisipažįsta, kad sulaukusi tokio garbingo amžiaus, nors būdama visiškai blaivaus proto ir geros sveikatos, jau nieko nauja nenorėjusi. O ir kas imsis mokysi seną moterį? Atsitiko kitaip. Apsilankiusi Ispanijos aklųjų organizacijos skyriuje, ji pradėjo mokytis Brailio rašto ir juo skaityti. Reikiamus tekstus skenuodavo ir atsispausdindavo Brailio spausdintuvu.
Lietuvos aklieji kompanijos „Onkyo“ organizuojamame konkurse dalyvauja nuo 2007 metų. Du iš jų – žurnalistai – apdovanoti specialiais diplomais. Tačiau labiausiai sekėsi jauniesiems Lietuvos Brailio rašto naudotojams.
2011 m. Anykščiuose gyvenantis trylikametis Normantas Prušinskas už savo rašinį jaunimo grupėje pelnė piniginį prizą. Tokį patį prizą po dvejų metų, 2013-aisiais, pelnė Edvinas Juraitis iš Visagino. E.Juraitis turi ne tik regėjimo, bet ir judėjimo negalią. „Aš esu vienas iš nedaugelio žmonių, – rašo jis, – turinčių kompleksinę negalią – regos ir judėjimo sutrikimus. Man pasaulis atrodo pilkas ir niūrus, nes negaliu jo pamatyti tokio, koks yra iš tikrųjų. Tačiau mano, kaip ir kitų mano likimo draugų džiaugsmui, yra išrastas Brailio raštas. Ramiai atsisėdęs ir paėmęs knygą į rankas, jaučiu, kaip ji padeda suprasti šį pasaulį.“
Pripažintas ne iškart
Vieni Luji Brailį lygina su Prometėju, antri – su Kristupu Kolumbu, treti – su Johanu Gutenbergu. Ketvirti jo sugalvotą raštą poetiškai palygina su sniege paliekamais paukščio pėdsakais. Visi jie yra šiek tiek teisūs, bet – tik šiek tiek. Luji Brailis nebuvo nei K. Kolumbas, nei J.Gutenbergas jau vien todėl, kad negalima tiksliai atkartoti nei kito žmogaus gyvenimo, nei jam skirtos misijos šiame pasaulyje. Vis dėlto visas L. Brailio gyvenimas akivaizdžiai byloja, kad tai būta genialios asmenybės: neilga ir nelengva žemiškoji kelionė (gimė 1809, mirė 1852 m.), nepripažinimas, neįvertinimas gyvam esant ir jo sukurto rašto triumfo žygis per pasaulį po kūrėjo mirties.
L. Brailio sukurtojo rašto privalumus iškart įvertino aklieji. Šiandien pasaulyje jis yra visuotinai priimtas ir pripažintas, bet šitaip buvo ne visada. XIX amžiaus pradžioje knygos akliesiems buvo spausdinamos reljefiškomis iškiliomis reginčiųjų raidėmis.
Reljefinį raštą buvo sunku skaityti, dar sunkiau – juo rašyti patiems. XIX amžiuje taip pat buvo naudojamos kitos, gerokai sudėtingesnės, taškinio rašto sistemos. Brailio rašto sukūrimo data laikomi 1825-ieji, tačiau Europoje visuotinai pripažintas jis buvo tik apie 1878–1880 m., o Amerikoje – XX a. pradžioje. XX a. Brailio raštas paplito visame pasaulyje.
Brailio raštas Lietuvoje
L.Brailio raštas mūsų gimtajai kalbai pritaikytas tik 1927 metais. Tai padarė kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės regėjimo netekęs savanoris Pranas Daunys. 1928 m. atidaryta pirmoji Lietuvoje aklųjų švietimo įstaiga – Kauno aklųjų institutas, o Brailio raštas pradėjo lietuviškąją savo istoriją.
Savo prisiminimuose, eseistiniuose rašiniuose aklieji apie Brailio raštą yra pasakę daug gražių ir jaudinančių minčių. Visas jas surinkus, susidarytų stora knyga. Žurnalistas, kelių knygų autorius, neregys Saulius Plepys rašė: „Į Kauno aklųjų mokyklą atvažiavau 1948 metais. Prabėgo kelios savaitės ir aš jau visai neblogai mokėjau skaityti Brailio raštu. Knygos mane traukė kaip drugelį laužo liepsna. Pokario meto mokykloje buvo šalta, trūko maisto.
Kiekviena perskaityta knyga mane šildė, malšino alkį. Didžiąją nakties dalį mūsų pirštai tiesiog prisvildavo prie rusų, prancūzų, anglų, vokiečių klasikinės literatūros. Kai pirštai atšaldavo ir tapdavo visiškai nejautrūs, knygą kaip mylimą moterį įsigudrindavome priimti po antklode.“
Lietuvoje kasmet Brailio raštu išleidžiama apie 60–70 knygų. Palyginti su reginčiųjų raštu išleidžiamų knygų skaičiumi, tai labai nedaug. Todėl Brailio literatūros leidėjai nuolat suka galvas ir ieško galimybių, kaip šiuo raštu išleisti daugiau ir įvairesnių knygų.
