Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) žino, kad žmonėms su regėjimo negalia itin svarbi galimybė rankomis ištyrinėti istorines vertybes: skulptūras, architektūros paminklų maketus ir kt. Todėl grupei savo narių LASS surengė edukacinę kelionę po draugiškus neregiams Italijos muziejus.
Didelė grupė aklųjų privertė sunerimti gondolininkus
Pakeliui į Italiją keliauninkai aplankė Vienos meno istorijos muziejų. Silpnaregiai turėjo galimybę pasigėrėti tiek paties muziejaus interjeru, tiek jame eksponuojamais paveikslais. Neregiai ‒ išbandyti edukacinę programą, kurią muziejus siūlo regėjimo negalią turintiems žmonėms. Tiesa, dailės kūrinių pristatymas akliesiems ‒ bene labiausiai diskutuotinas klausimas.
Neregys niekada negalės įvertinti dailininko užmojo, spalvų žaismo, tikslių teptuko potėpių. Ar gali visa tai atstoti žmogui į rankas įduodama šilko skiautė, kuria dailininkas aprengė savo personažus, arba paveiksle pavaizduoto kokio nors daikto, pavyzdžiui, XVII a. naudoto ąsočio, šiuolaikinė kopija? Suprantama, ne, tačiau kartu su gido pasakojimu, reljefinėmis paveikslų kopijomis praverti duris į dailininko kūrybinę laboratoriją ‒ gali!
Daugelis pasaulio muziejų dar tik žengia pirmuosius žingsnius rengdami specialias edukacines programas akliesiems, ieškodami būdų ir priemonių, kaip reikėtų pateikti vizualųjį meną, kad šis jiems taptų suprantamesnis ir artimesnis. Vienos meno muziejus ‒ ne išimtis. Grupę lydėjusi muziejaus darbuotoja neslėpė, kad edukacines programas, skirtas akliesiems, muziejus pradėjo rengti tik prieš porą metų. Nepaisant to, jau turima ne tik atskirų paveikslų reljefinių kopijų, bet ir garsiausių Europos dailininkų, pavyzdžiui, Rembranto kūrybai skirtų reljefinių albumų.
Pažintis su Italija Lietuvos akliesiems prasidėjo nuo Venecijos. Kanalai, tiltai, siaurutės gatvelės, Dožų rūmai, šv. Morkaus aikštė... Lankantis Venecijoje abejingai praeiti neįmanoma ir pro gondolas. Didžioji grupės dalis nusprendė jomis ne tik pasigėrėti nuo kranto, bet ir paplaukioti. Čia nutiko vienas nenumatytas dalykas, kurį visa grupė vėliau labai linksmai prisiminė ir juokavo, kad venecijiečiai jį galėtų įsirašyti į tūkstantmetę savojo miesto istoriją.
Garsiųjų Venecijos gondolų savininkai iki šiol turbūt niekada vienoje vietoje nebuvo matę tiek daug aklųjų, o jeigu ir buvo matę, tai nesitikėjo, kad šie užsinorės dar ir paplaukioti. Akluosius pradėjus sodinti į gondolas, ponai valtininkai ne juokais susirūpino ir išsigando, ėmė tarp savęs šūkčioti, kažką vieni kitiems labai temperamentingai aiškinti. Susirūpinę valtininkai pasiūlė patogesnę vietą akliesiems įlipti, užtat bene perpus sutrumpino pasiplaukiojimo laiką. Nepaisant to, kaip atrodo tikra gondola ‒ mažas plokščiadugnis laivelis, ‒ daugelis grupės keliautojų dabar tikrai žino.
Bolonijos įdomybės
Bolonija ‒ miestas, turintis ne tik seniausias universitetinio gyvenimo tradicijas Europoje, bet ir vienas iš Italijos aklųjų švietimo centrų. Čia daugiau nei 130 metų veikia Francesco Cavazza aklųjų institutas. Lietuvos aklieji šiame institute buvo maloniai priimti, supažindinti su jo veikla. Italijoje nėra specialių aklųjų mokyklų, visi regėjimo negalią turintys vaikai mokosi su sveikais bendraamžiais, tačiau aklųjų institutai tebeegzistuoja.
Jie yra tapę reabilitacijos, metodiniais centrais, kuriuose reikalingos patirties gali pasisemti tiek patys aklieji, tiek ir regintieji. F. Cavazza institutas turi keletą nuolatinių ekspozicijų, su kuriomis Lietuvos aklieji galėjo susipažinti. Pirmoji ekspozicija pristato įvairius aklųjų naudotus ir tebenaudojamus prietaisus, skirtus informacijai gauti.
Ekspozicijoje sukaupti radijo aparatai, magnetofonai, specialiai akliesiems gaminti diktofonai pradedant ketvirtuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu, baigiant šiuolaikiniais garso įrašymo ir atkūrimo prietaisais. Čia pat ir naujausi informacinių technologijų pavyzdžiai: nešiojami kompiuteriai, skeneriai. Kiekvienas šių eksponatų atskirai yra tik elektros prietaisas, bet kartu su kitais sudaro įdomią, informatyvią ekspoziciją.
F. Cavazza institutas sukūrė įdomią metodiką, kaip akluosius supažindinti su vaizduojamojo meno pasauliu: instituto dirbtuvėse iš gipso ir marmuro dulkių gaminamos liečiamosios, reljefinės paveikslų kopijos. Jos tvirtos, gerai apčiuopiamos, labiau primena iš akmens iškaltus bareljefus nei pačius paveikslus. Užtat neregys savarankiškai, kiek norėdamas, gali liesti, tyrinėti atskiras tokio pusiau reljefinio paveikslo dalis ar jo visumą, mokytis suprasti smulkiausias detales, žmogaus veido bruožus.
„Nesistengiame perteikti originalo spalvų, nes tai akliesiems sukeltų papildomų sunkumų, ‒ pasakojo instituto darbuotojai, ‒ tačiau paveikslų kompoziciją, stilistiką, atskiras detales perteikiame kruopščiai. Taip kruopščiai, kad liečiant mūsų kopijas, būtų galima studijuoti meno istoriją.“
Salėje, kurioje eksponuojamos šios kopijos, vyksta meno istorijos paskaitos, rengiamos įvairios edukacinės programos. Lietuvos aklieji susidomėję tyrinėjo daugybės Italijos meno šedevrų, tarp jų ir Leonardo da Vinčio „Paskutinės vakarienės“ kopijas, apžiūrėjo dirbtuves, kuriose jos gaminamos.
Bolonijoje lietuviai aplankė ir seniausio Europoje universiteto biblioteką, įspūdingą katedrą, joje klausėsi nuostabiai skambančios vargonų muzikos. Po kelionės klaipėdietė Daina Vitkauskienė apibendrino: „Italiją mes lietėme, ragavome, uodėme, jos klausėmės...“
Homero Muziejus – sukurtas specialiai akliesiems
Pasaulyje atsiranda vis daugiau muziejų, savo duris atveriančių regėjimo negalią turintiems žmonėms, rengiančių jiems specialias edukacines programas. Tačiau labai nedaug muziejų buvo tikslingai kuriami neregiams. Vienas tokių ‒ Homero muziejus Ankonoje. Muziejus įkurtas 1993 m., 1999 m. jis tapo valstybiniu. Jame kaupiamos skulptūros kūrinių kopijos, architektūros statinių maketai, skirti regėjimo negalią turintiems žmonėms. Tai nereiškia, kad muziejus nepriima gerai matančių lankytojų, bet tikslinė jo auditorija ‒ aklieji ir silpnaregiai. Tik čia neregys gali kiek tinkamas liesti ir tyrinėti garsiąją Milo Venerą, senovės graikų ieties metiką „Doriforą“, Mikelandželo „Pietą“ ar „Dovydą“.
O kokia nuostabi ir simpatiška Romulą ir Remą savo pienu maitinanti legendinė Kapitolijaus vilkė! Nesvarbu, kad prašiepusi nasrus, kad tave stebi nepatikliu žvilgsniu, vis tiek norisi paglostyti, patampyti už nosies ir pasigėrėti dviem vilkės pieną žindančiais mažais berniukais. Muziejuje yra antikai, renesansui, barokui, šiuolaikiniam menui skirtos salės. Neregys kiek tinkamas gali liesti, tyrinėti, ieškoti kūrinių panašumų ir skirtumų! „Joks regintis žmogus niekada neprieis taip arti Mikelandželo „Pietos“, niekada negalės jos liesti, kaip gali tai daryti Homero muziejuje neregys“, ‒ konstatavo ne vieną grupę į Italiją lydėjusi gidė Rasa Uzdraitytė.
Klaipėdietis Kastytis Jurgelionis sako, kad kai kurių muziejuje esančių skulptūrų nuotraukų yra matęs, kai regėjimas dar buvo geras. „Labai įdomu palyginti, kaip ta skulptūra atrodė nuotraukoje ar paveikslėlyje ir kokia yra iš tikrųjų“, – tikina vyras.
Labai informatyvi yra ir antroji muziejaus ekspozicijos dalis ‒ žymiausių antikos ir Italijos architektūros paminklų maketai. Tik čia neregys gali suprasti, kaip iš tikrųjų atrodė garsusis Atėnų Partenonas ar romėnų architektūros stebuklas Koliziejus, kokios formos yra gotikinės katedros ir kaip nuo jų skiriasi svarbiausia katalikų šventovė ‒ šv. Petro bazilika Romoje.
Ne mažiau už neregius architektūros paminklų, ypač katedrų, maketais buvo sužavėti ir silpnaregiai. „Žiūrėdamas į didžiulę katedrą, niekada nesuvoki jos visumos, neišskiri atskirų detalių ir jų neįvertini, ‒ sakė ne vienas silpnaregis, ‒ o čia, muziejuje, tai tampa įmanoma.“
Silpnaregė muzikos mokytoja Rita Šidlauskaitė apibendrina: „Liesti tinkamų skulptūrų galima rasti ir Lietuvoje, bet bažnyčios ar jos kupolo neapimsi nei rankomis, nei akimis, nepajusi visumos“.
Domino ne tik muziejai
Viešėdami Italijoje Lietuvos aklieji dar aplankė krikščionių piligrimų traukos centrą – Loretą, didingą jos katedrą; mauzoliejais ir VI–VII amžiaus freskomis garsią Raveną; Renesanso paveldą saugančią Ferarą ir vieną mažiausių Europos valstybių – San Mariną. O grįždami namo sustojo Alpėse ir lynų keliu pakilo į pusantro kilometro aukščio kalną.
„Keliauti per Alpes ir nepajusti, kas yra kalnai, būtų nedovanotina, ‒ sakė LASS respublikinio centro darbuotoja A. Jozėnaitė, ‒ todėl grįždami namo nusprendėme šią galimybę būtinai išnaudoti.“
Jokių aukštų viršukalnių Lietuvos aklieji tąsyk neįveikė, tačiau galimybę pajusti kalnų reljefą, savarankiškai paeiti akmenuotu taku ir įkopti į snieguotą šlaitą turėjo. Kai kam užteko ir tiek nedaug, kad pajustų kalnų trauką.
Pasaulyje į kalnus einantys neregiai jau nestebina. Lietuvoje irgi yra keletas aklųjų, žiemą kalnuose slidinėjusių ar po juos tiesiog keliavusių, tačiau kalnų mes dar neatradome. Labai tikėtina, kad bent keletas žmonių po šios kelionės atras. Galbūt net kita edukacinė kelionė jau bus į kalnus.
