Tačiau neįgaliųjų užimtumas krinta tik ant savanorių pečių. Vietos valdžios institucijos mielai perleidžia šią funkciją savanoriams, todėl kai kurios sveikatos ir socialinio aprūpinimo sritys jau tapo tiesiogiai priklausomos nuo savanoriškų organizacijų.
Savanorių – gausu
Remiantis oficialiais duomenimis, daugiau nei 6 proc. Italijos Bendrojo vidaus produkto sukuria savanoriai – žmonės, dirbantys kitų labui be užmokesčio. Savanoriai Italijoje darbuojasi įvairiose srityse: jie rūpinasi neturtingais žmonėmis, pabėgėliais, neįgaliaisiais ir panašiai. Savanoriškas darbas ypač populiarus tarp senjorų. Išėję į pensiją žmonės, užuot sėdėję namuose nieko neveikdami, mielai imasi visiems naudingo darbo, tokiu būdu įprasmindami savo gyvenimą. Plušantys, judrūs, guvūs, jaunatviškai atrodantys senjorai – įprastas vaizdas Italijoje. Noras būti reikalingais, padėti likimo nuskriaustiems žmonėms jiems neleidžia susirgti, be laiko susenti bei apkerpėti.
Savanorystė populiari ir tarp dirbančių žmonių. Be atlygio Italijoje ligonius priima gydytojai, savanoriškai dirba psichologai, kiti tarnautojai. Padirbėti savanoriškai italai sutinka savaitgaliais arba ne visą darbo dieną. Savanorystė ypač populiari Šiaurės Italijoje. Daugiausia savanorių – Lombardijos, Toskanos, Venetto bei Pjemonto regionuose. Viešint Pjemonte, pavyko iš arčiau susipažinti su Asčio mieste veikiančiu neįgaliųjų sporto klubu „Pegaso“.
„Pegaso“: įgūdžiai – per sportą
Sporto klube „Pegaso“ sportuoja įvairių negalių turintys jaunuoliai. Visi čia besidarbuojantys žmonės, tarp jų – ir prezidentas, yra savanoriai. Klubą „Pegaso“ lanko 70 neįgaliųjų, o jiems įvairiais atvejais gelbsti net 250 savanorių. Apie 90 proc. lankančių „Pegaso“ sudaro žmonės su psichikos ir proto negalia, apie 10 proc. – turintys fizinę negalią. Psichikos sutrikimai patys įvairiausi: nuo socialinio neprisitaikymo iki labai rimtų psichikos ligų. „Pegaso“ dirba įvairių sporto šakų treneriai, instruktoriai, taip pat sporto psichologas, psichoterapeutas, kurio funkcija – stebėti vaikų būklę, sekti, ar tinkamai dozuojami jų vaistai, mažinti vaistų dozes, kai jaunuolių būklė pagerėja. Tris klubo autobusiukus, kuriais kasdien į užsiėmimus vežiojami neįgalūs sportininkai, taip pat vairuoja savanoriai.
Pasak „Pegaso“ prezidento Džiuzepės Gerbo, sportas – tai terapijos rūšis, padedanti žmonėms su negalia geriau jaustis. „Daugelis žmonių, turinčių psichikos negalią, sunkiai prisitaiko prie aplinkos. Jiems sudėtinga įprasti laikytis dienos režimo, būti su kitais žmonėmis. Kasdienis lankymasis treniruotėse, varžybos, susitikimai padeda jiems susikaupti, tapti visuomeniškiems.“ Per sportą klube neįgalieji mokomi disciplinos. „Sportuojantis vaikas su psichikos ar proto negalia pradeda mokytis nuo nedidelių dalykų – pačiam susikrauti kuprinę užsiėmimams, laiku ateiti į treniruotę, grįžus susitvarkyti daiktus. Atrodytų, paprasti dalykai tokiems vaikams yra labai svarbūs“, – kalba „Pegaso“ prezidentas. Jo teigimu, šeimos tradicijos Italijoje itin stiprios, tėvai ilgai globoja visus vaikus, o turintieji negalias sulaukia ypač didelio dėmesio. „Tačiau derėtų nepamiršti: tėvai anksčiau ar vėliau mirs, todėl neįgaliems vaikams būtina integruotis į visuomenę, išmokti gyventi, tvarkytis patiems. Tai padaryti padeda sportas.“ Klubo prezidentas – pensininkas, tačiau jis kiekvieną rytą keliasi anksti ir eina į klubą. „Esu dėkingas „Pegaso“, kad sudaro sąlygas būti reikalingam. Tai – didelis džiaugsmas, suteikiantis gyvenimui prasmę“, – teigia D. Gerbo. Galimybė palikti kuriam laikui neįgalius vaikus labai svarbi ir neįgaliųjų šeimoms. Mamos, kiti šeimos nariai gali atsikvėpti, pailsėti, nudirbti įvairius kasdienius darbus.
Veiklos – įvairios
Klube „Pegaso“ žmonėms su negalia siūlomos įvairios sporto rūšys: lengvoji atletika, krepšinis, futbolas, slidinėjimas, dziudo, plaukimas, taip pat – šokių terapija. Galima šokti klasikinius šokius – valsą, mazurką, tango ir kitus. „Šokis turintiesiems proto ar psichikos negalią duoda labai daug. Tokie vaikai ir jaunuoliai nelinkę prisileisti kitų žmonių, dažnai stengiasi laikytis atokiau, išsaugodami savo erdvę. Jų savigynos instinktas itin stiprus. Šokis su partneriu norom nenorom verčia prisileisti kitą žmogų arti – tai padeda labiau pasitikėti aplinkiniais“, – aiškina D. Gerbo. Be vaikų su psichikos ir proto negalia, klube sportuoja ir fizinę negalią turintys žmonės.
Neregiams siūloma lengvoji atletika, taip pat – šaudymas iš lanko. Vienas klubo narių – Maxas Oddone – tapo pasaulio šaudymo iš lanko čempionu. Kita klubą lankanti neregė – Renata Sorba – Europos čempionė. Jų pergalės suteikė daug džiaugsmo vietos bendruomenei. Sugrįžtančių su medaliais čempionų traukinių stotyje laukė daugiau nei du šimtai Asčio gyventojų. Beje, „Pegaso“ savanoriai sukūrė visai naują šaudymo iš lanko sistemą, kuri jau spėjo paplisti visame pasaulyje. „Anksčiau strėlę į taikinį neregiui nukreipti padėdavo treneris. Dabar nematančiam žmogui tereikia ranka susirasti ant lanko įtaisytą specialų orientacijos tašką ir nusistatyti strėlės lėkimo kampą patiems. Šiuo metu visos varžybos pasaulyje jau vyksta pagal mūsų pasiūlytą sistemą“, – aiškina D. Gerbo.
Atviri pasauliui
Klubo „Pegaso“ nariai stengiasi sporto rūšis pritaikyti žmonėms, turintiems įvairių negalių. Jie pasiūlė ypač sunkią judėjimo negalią turintiems žmonėms naują petankės žaidimo būdą. Dabar šį rutulių žaidimą gali žaisti net ir rankų bei kojų nevaldantys žmonės. Žaidimo principas panašus į mūsiškį kiaušinių ridenimą per Velykas; jo esmė – nuridenti nuožulnia rampa metalinį rutulį kuo arčiau medinio. „Pegaso“ pasiūlytą įrenginį, be nuožulnios rampos, sudaro kamuoliuko paleidimo mechanizmas, sukurtas pasinaudojus senovinio telegrafo veikimo principu ir dviračio stabdžių sistema. Metalinis kamuoliukas aptrauktas oda – tokį paimti sunkiai kūną valdantiems žmonėms kur kas patogiau.
Ypač sunkią judėjimo negalią turintys žmonės kamuoliuką ne meta, bet, paspaudę mygtuką, paleidžia jį nuožulnia rampa. Anksčiau žaidžiančiam neįgaliajam padėdavo asistentas. Jis turėdavo padėti kamuoliuką rampos viršuje, o žaidžiantis neįgalus žmogus tik reguliuodavo jo vietą nurodydamas kryptį: kairiau, dešiniau, aukščiau, į kairę, dešinę ar panašiai. Tačiau tokiu atveju daug kas priklausydavo nuo asistento, jis galėjo daryti įtaką žaidimui. Naują įrenginį sukūrė Pjemonto regiono Meno ir amatų mokyklos moksleiviai.
Dabar atletas gali kontroliuoti kamuoliuko padėtį rampos viršuje, taip pat jo kritimo žemyn kampą. Tie, kurie judina bent vieną koją, gali kamuoliuko padėtį reguliuoti ir mygtuką paspausti koja. Judinantys plaštaką tai gali padaryti pirštais. Tiems, kurie judina tik galvą, sukurtas specialus šalmas. „Naujai sukurtos technologijos nepatentavome. Mūsų siekis – kad ji būtų prieinama visiems. Bet kuris norintysis gali su ja susipažinti ir pritaikyti savo klube ar savo šalyje. Jei kas nors susidomėtų šia technologija Lietuvoje, mielai ja pasidalytume“, – sako D. Gerbo.
Remia įvairiais būdais
Klubas „Pegaso“ įkurtas 1989-aisiais. Jo visiškai neremia valstybė – pinigai klubo veiklai surenkami iš vietos bendruomenės. „Pegaso“ remia du bankai, kurie per metus skiria apie 2 tūkst. eurų. Maždaug po 50 tūkst. eurų per metus suaukoja geri žmonės. „Neretai sulaukiame bendruomenės narių, kurie tiesiog pasibeldžia į duris ir įteikia vokelį su šimtu ar dviem šimtais eurų. Dažnai tai būna neįgaliųjų šeimos nariai, draugai, pažįstami. Tačiau pasitaiko ir visai su neįgaliaisiais nesusijusių žmonių – aukoja tie, kurie gali, ir kiek gali“, – pasakoja D. Gerbo.
Vienintelis dalykas, ko reikalaujama iš neįgaliųjų šeimų, – 35 eurų mokestis sportuojančiojo draudimui metams. Visa kita – galimybes treniruotis, keliones po Europą, maistą, viešbučius – apmoka „Pegaso“. „Mūsų klube visi vienodi – ir įgalieji, ir neįgalieji. Kas rytą visi susirenkame į centrą, iš čia sportininkai autobusiukais išvežiojami į sporto aikšteles, po to parvežami namo. Kiekvieną antradienį visi drauge susėdame prie bendro stalo aptarti reikalų“, – pasakoja D. Gerbo. Sporto aikštynų savininkai suteikia galimybę neįgaliesiems sportuoti nemokamai. Kai kuriais atvejais mokėti tenka, tačiau suma – gerokai menkesnė nei įprasta. Pavyzdžiui, už valandą baseine Asčio gyventojai moka aštuonis, o neįgalieji – du eurus.
Prie „Pegaso“ veiklos prisideda ir savanorių bei neįgaliųjų šeimos nariai. Štai Džiuzepės žmona siuva rankdarbius iš skiautinių, juos parduoda ir skiria pinigus klubo veiklai. Aukojama klubui ir mums neįprastais būdais. Pavyzdžiui, mirus žmogui, šeima pageidauja, kad prie karsto nebūtų gėlių, o joms skirti pinigai būtų aukojami labdarai. „Pegaso“ tokias šeimas ir velionius pagerbia paminėdamas savo leidžiamame žurnale, puslapyje „In memoria“.
„Pegaso“ taip pat priklauso Italijos parolimpiniam komitetui. Klubas daug prisidėjo organizuojant 2006-aisias Turine vykusias parolimpines žiemos žaidynes. Už pagalbą klubui padovanotas deglas, kuriuo buvo uždegta Turino parolimpinių žaidynių ugnis. Jis iki šiol eksponuojamas garbingoje vietoje, drauge su parolimpinio komiteto padėkos raštu.
