Gydytoja psichiatrė iš Lietuvos Marina Ivanina jau keletą metų dirba Norvegijoje. Jos teigimu, skirtumas tarp paslaugų, teikiamų Lietuvoje ir šioje Skandinavijos šalyje, tebėra didžiulis.
Skirtumai – dideli
Pasak gydytojos, Norvegijoje kitoks požiūris į visus žmones, taip pat – ir į turinčius psichikos negalią. „Mes, dirbantys psichiatrijos srityje, gerai žinome sąvoką „stigmatizacija“. Žmonėms su psichikos negalia etiketės prilipdomos labai dažnai ir, ko gero, visur. Tačiau Norvegijoje pastebėjau gerokai mažesnę stigmatizaciją nei Lietuvoje“, – pasakoja gydytoja.
Viena iš priežasčių – puikiai sutvarkyta pagalbos žmonėms, turintiems psichikos negalią, sistema. Jiems teikiama moderniausia medicininė pagalba. „Norvegijoje dirba labai daug žmonių, kurie teikia medicinos ar socialines paslaugas. Visų tikslas – sukurti orų gyvenimą kiekvienam piliečiui“, – teigia gydytoja.
Pasak jos, Lietuvoje progresą tebestabdo iš sovietmečio paveldėtas žmonių mentalitetas. „Tai ypač akivaizdu, kai reikia perskirstyti medicinos paslaugas, atsisakyti dalies neracionalių ir brangių lovų stacionaruose bei panaudoti išteklius ambulatorinėms ir socialinėms paslaugoms. Apie tai kalbama dešimtmečius, tačiau mažai kas keičiasi. Didelės ligoninės tame pačiame mieste dubliuoja paslaugas, o daugybę metų postuose sėdintys tie patys vyriausieji gydytojai nieko nesirengia keisti. Tai stabdo progresą.“
Gydymo specifika
Norvegijoje svarbios kiekvieno piliečio teisės. Guldant žmogų į psichiatrijos kliniką, reikalingas jo sutikimas. Pasak M.Ivaninos, pakanka žodinio sutikimo, parašo nereikalaujama. Jeigu žmogus nesutinka, o gydytojas mano, kad jam reikia gydymo, pacientas guldomas prieš jo valią.
Tokiu atveju gydytojas surašo atitinkamą dokumentą ir pateikia jį pacientui. Šis gali pasiskųsti specialiai komisijai, kurią sudaro advokatas, bendrosios praktikos gydytojas, paciento artimųjų atstovas ir nepriklausomas narys.
Komisija atvyksta į ligoninę kas dvi savaites, tikrina dokumentus, susijusius su prievartos taikymu, kalbasi su pacientais, išklauso skundus ir priima sprendimą. Jei komisijos sprendimas nepriimtinas pacientui, jis gali jį skųsti teismui. Paciento artimieji taip pat turi teisę apskųsti gydytojo sprendimą. „Gydytojas teismo posėdžiui privalo parengti ligos aprašymą ir pagrindimą, kodėl žmogų būtina gydyti stacionare. Visa tai skaitoma posėdyje, dalyvaujant komisijai, pacientui, jo advokatui, gydytojui ir vienam personalo nariui. Jeigu komisija nusprendžia, kad hospitalizacijai pagrindo nėra, pacientas išrašomas tuoj pat“, – aiškina M.Ivanina.
Norvegijoje žmonės, turintys psichikos sutrikimų, gydomi tiek specialiose psichiatrijos ligoninėse, tiek skyriuose didelėse bendrose ligoninėse, tiek atviruose dienos stacionaruose. Pasak M.Ivaninos, bendrose ligoninėse skyriai įprastai įrengiami tiems pacientams, kuriems reikalinga ir kitų specialistų pagalba, dažniausiai – geriatriniuose ar priklausomybių. Gydymo trukmė Norvegijoje neribojama, psichiatrijos įstaigose yra ilgalaikio gydymo skyriai, kur žmonės gydomi tiek, kiek reikia – net po keletą metų.
Reabilitacija – svarbu
Kartu su gydymu vykdoma ir paciento reabilitacija. „Žmonės, kurie hospitalizuoti trumpam, eina pasivaikščiot su personalu, lanko darbo terapijos užsiėmimus, treniruoklių salę. Besigydantieji ilgą laiką, turi galimybę lankyti maisto gaminimo, kompiuterinio raštingumo kursus, taip pat specialią suaugusiems skirtą mokyklą“, – pasakoja M.Ivanina.
Kai nustatoma, kad žmogus gali išeiti iš gydymo įstaigos, jam skiriamas komunalinis būstas ar butas ir personalo priežiūra. Prie savarankiško gyvenimo, naujos aplinkos pacientas pradedamas pratinti gerokai iš anksto. Su pažįstamais personalo nariais jis važiuoja į būsimą butą, drauge svarsto, kaip jį apstatyti, sutvarkyti. Kartu pacientas supažindinamas su žmonėmis, kurie su juo dirbs toliau. Savo ruožtu personalas, kuris su neįgaliuoju dirbs po jo išrašymo, atvyksta į skyrių, pabūna su juo, išgeria kavos, pasikalba. Pamažu žmogus pratinamas ir prie naujojo būsto, ir prie naujojo personalo. Gyvenamojoje vietoje jis užsibūna vis ilgiau ir ilgiau, kol galų gale paliekamas vienas. Iš pradžių – dienai, o vėliau – ir nakčiai.
„Būna, kad toks pratinimas trunka labai ilgai – iki pusės metų. Jei žmogus ilgai gyveno institucijoje, jis gali nebemokėti gyventi savarankiškai. Įgūdžiams sugrąžinti skiriama itin daug dėmesio“, – kalba M.Ivanina.
Suaugę norvegai tradiciškai negyvena su tėvais, tad valstybė pasirūpina ir žmonių su negalia priežiūra. Norvegijoje laikomasi nuostatos, kad neįgalių žmonių šeimos nariai turi savo gyvenimą. „Sprendžiant, kur apgyvendinti žmogų su psichikos negalia, išklausomos tiek šeimos narių, tiek pačių neįgaliųjų, tiek su jais dirbančių specialistų nuomonės. Aptariamos visos smulkmenos – iki tokių, ką žmogus valgys, kaip išsikvies pagalbą prireikus ir panašiai“, – sako M.Ivanina.
Savarankiškas gyvenimas
Jeigu žmogus dėl negalios nesugeba savimi pasirūpinti, jam teikiama įvairiapusė pagalba. Pasak M.Ivaninos, tos pagalbos tiek daug, kad visas jos rūšis būtų sunku išvardyti.
„Žmogui pristatomi į namus vaistai, jei reikia – kasdien. Jam padedama tvarkyti pinigus, susimokėti mokesčius, apsipirkti, žmogus palydimas į darbą, sutvarkomi jo namai. Kai asmuo praranda sugebėjimą savimi pasirūpinti, jis apgyvendinamas būste, kur jam nuolat teikiama personalo pagalba. Tokių būstų idėja – reabilituoti neįgalųjį tiek, kad jis galėtų gyventi savarankiškai, tačiau dažnai žmonės ten pasilieka ilgam“, – pasakoja gydytoja.
Būstas žmogui su negalia išnuomojamas mažesne nei rinkos kaina. Be to, jis gali šį būstą įsigyti išsimokėtinai. Pasak M.Ivaninos, neįgaliojo pensija, palyginti su darbo užmokesčiu Norvegijoje, nėra didelė, tačiau jos pakanka, kad žmogus galėtų gyventi oriai. Už būsto nuomą neįgaliajam paprastai tenka pakloti ketvirtadalį gaunamų pajamų. Susimokėti jam tenka ir už kai kurias specialistų teikiamas paslaugas.
Darbas – svarbu
Įprasta, jog Norvegijoje žmonės su psichikos negalia dirba. Anot M.Ivaninos, šalyje yra įmonių, siūlančių paprastus darbus tokiems žmonėms, net toleruojančių jų nereguliarų atvykimą į darbą.
Labai svarbu, kad darbas būtų apmokamas, antraip jis nemotyvuoja žmogaus. Jei Norvegijoje įdarbinami sunkūs ligoniai, iš pradžių jie dirba prižiūrimi specialistų. Vėliau, kai pradeda gauti algą, priežiūros mažėja. Žmonės su psichikos negalia dažniausiai dirba socialines paslaugas teikiančiose įmonėse, kavinėse, fotografais ir panašiai.
Norvegijoje psichiatrijos srityje dirba daug žmonių, turinčių specifinį išsilavinimą. „Tam, be abejo, reikia pinigų – kvalifikuoti specialistai taip pat nori gyventi oriai. Visi norvegai moka didelius progresinius mokesčius, taip prisidėdami prie bendros idėjos. Negaliu tvirtinti, kad būtent šita socialinė sistema tobula, bet kad ji yra gana efektyvi – tikrai taip“, – kalba M.Ivanina.
Pagalba šeimos nariams
Ypač daug dėmesio Norvegijoje skiriama paciento šeimos nariams. Kai žmogui nustatomas psichikos sutrikimas, jo šeimos nariai išsyk kviečiami pokalbio.Daug kur yra šeimos narių grupės, kurias jie organizuoja patys. „Ypač rūpinamasi paciento vaikais – manoma, kad susirgus vienam iš tėvų vaikas patiria stresą. Skyriuose dirba specialistai, atsakingi už pacientų vaikų informavimą. Jie kalbasi su vaikais, aiškina apie gydymą jiems suprantama kalba, žaidžia, aprodo ligoninę, atsako į klausimus. Tokių specialistų tikslas – nuraminti vaiką ir parodyti, kad jo mama ar tėvu yra rūpinamasi“, – pasakoja M.Ivanina.
Jos teigimu, jei psichikos liga suserga motina, namuose likusius vaikus prižiūri specialistai. Jei reikia, vaikai padedami auginti ir vėliau, mamai būnant namuose.
Pretenzijos stulbina
Pasak gydytojos, pretenzijos, kurias besigydantieji psichiatrijos klinikose reiškia personalui, neretai apstulbina. „Buvo keista klausyti, kaip specialistų komanda gvildena tokius skundus, kaip „niekas nelošia su manimi kortomis“, „nemasažuoja man kojų“, „neveža žiemą pailsėti į Tailandą“. Tačiau į visas pacientų pretenzijas atsižvelgiama, svarstomos galimybės, kaip jiems pagelbėti.“
Įprasta, kad skyriuose su pacientais žaidžiama kortomis, stalo tenisą, einama pasivaikščioti į kalnus, slidinėjama, tiesiog važiuojama pasivažinėti ar į prekybos centrą.
Net skiriant įvairias medicinines procedūras žiūrima, ar žmogus jas gali atlaikyti. „Pavyzdžiui, toli gražu ne visi pacientai sugeba išbūti visą magnetinio rezonanso tyrimo laiką. Prieš jų valią tokia procedūra neatliekama, net jei to reikalauja šeimos nariai. Pageidavimų, kuriuos medikams pateikia pacientai, sąrašas palieka įspūdį. Vargu ar Lietuvoje bent į dalį iš jų būtų atsižvelgta“, – teigia M.Ivanina.
Pasak jos, nors ir Lietuvoje pastaruoju metu daug kas keitėsi į gera, tačiau žmonių su psichikos negalia gyvenimo sąlygos Lietuvoje ir Norvegijoje vis dar nelygintinos. „Iki šiol jaučiuosi dirbanti tarsi kitame pasaulyje, prie kurio turėjau ilgokai pratintis. Esminis skirtumas – visai kitoks požiūris į žmogų, jo asmenybę ir poreikius.“
