Apie peritoninės dializės niuansus, jos rūšis, privalumus ir trūkūmus bei gydymo skyrimo tvarką pacientams Lietuvoje kalbamės su Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų Dializių skyriaus vedėju, Lietuvos inkstų fondo valdybos nariu dr. Laurynu Rimševičiumi. Peritoninė dializė – kaip ji vyksta?
Peritoninė dializė yra inkstų pakaitinės terapijos metodas, kai kraujo valymas vyksta pilvo ertmėje. Prieš pradedant šią pakaitinę inkstų terapiją, pacientui atliekama operacija, kurios metu į pilvo ertmę įvedamas kateteris. Tai plonas lankstus vamzdelis, kurio vienas galas paliekamas išorėje.
„Kateteris implantuojamas pacientui patogioje, lengvai po drabužiais paslepiamoje pilvo vietoje. Išorėje lieka maždaug 15 cm ilgio kateterio galas. Priklausomai nuo taikomo peritoninės dializės metodo ‒ automatinės ar rankinės peritoninės dializės ‒ į pilvo ertmę yra supilami specialūs tirpalai, kurie vėliau pašalinami kartu su kenksmingomis medžiagomis: kreatininu, šlapalu ir kitomis“, ‒ pasakoja L. Rimševičius. Pasak gydytojo, atlikti šią procedūrą pacientai apmokomi individualiai, priklausomai nuo esamos būklės ir pasirengimo. Apmokymai vyksta ligoninėse ar peritoninės dializės kabinete ambulatoriškai. Kasmet pacientai apmokomi iš naujo, kad neprarastų įgūdžių. Taip pat kartą per metus slaugytoja lankosi paciento namuose, įvertina dializės atlikimo sąlygas.
„Automatinė peritoninė dializė atliekama naudojant specialų aparatą, kuris su kateteriu, įstatytu paciento pilvo ertmėje, sujungiamas aštuonioms–dešimčiai valandų nakties metu. Kai atliekama rankinė peritoninė dializė, dializės tirpalą pacientas keičia 4 kartus per dieną, o pakeitimo procesas trunka 20–30 minučių“, ‒ skirtingas peritoninės dializės rūšis komentuoja nefrologas L. Rimševičius.
Kiek pacientų gali gydytis, sprendžia ne tik gydytojai
Ar lėtine inkstų liga sergančiam pacientui reikalinga dializė, nusprendžia gydytojas nefrologas. Pasirenkant gydymo būdą svarbi paciento medicininė būklė ir socialinis statusas. Peritoninės dializės brangios, todėl Valstybinė ligonių kasa (VLK) finansuoja tik tam tikrą ligonių skaičių, kuriems ši paslauga gali būti suteikta. Neretai pacientams be nuoseklesnio paaiškinimo tiesiog pasiūloma hemodializė. „Pacientų skaičius reguliuojamas, tad kiekvienas peritoninės dializės centras negali viršyti „numatytų vietų“. Medicininiu požiūriu tai yra gydymo teisių suvaržymas, tokio ribojimo neturėtų būti“, ‒ apgailestauja gydytojas. Hemodializės gali būti pradėtos, kai tik pacientui jų prireikia, o jos paslaugos gydymo įstaigoms apmokamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto lėšomis. Jau ilgą laiką siekiama, kad panašiai būtų apmokamos ir peritoninės dializės, tačiau kol kas dėl to dar nesutariama. VLK vykdydama centralizuotus viešuosius pirkimus nustato, kiek pacientų tais metais bus gydoma peritonine dialize.
„Kai peritoninė dializė pacientui patvirtinama, VLK nuperka būtinąsias priemones. Vis dėlto pacientui tenka dar pirkti kateterio ir jo angos priežiūros priemones. Už aparatą mokėti nereikia, tik VLK taip pat yra numačiusi, koks skaičius ligonių gali juo naudotis – tad pirmenybė teikiama besimokantiems, dirbantiems, jei yra medicininių indikacijų“, ‒ pasakoja medikas.
Peritonine dialize gydomų pacientų Lietuvoje labai mažai. „Europos šalyse peritonine dialize besigydančių žmonių kiekis siekia 15‒20 proc. (Lietuvoje – vos 3 proc.). Kaip puikias namų dializės tradicijas turinčius regionus reikia paminėti Australiją ir Naująją Zelandiją – ten beveik pusė pacientų dializę (ar peritoninę, ar hemodializę) atlieka namie“, ‒ kitų šalių patirtį įvardija gydytojas.
Peritoninės dializės privalumai ir trūkumai
Daugelio medikų sutarimu, peritoninė dializė yra pranašesnė už hemodializę, nes šią procedūrą galima atlikti namuose, darbe, per atostogas ar net automobilyje. Kaip pasakoja L. Rimševičius, iš anksto tinkamai susiplanavus dializės tirpalo pakeitimo laiką galima dirbti visą darbo dieną. Taip pat galima užsiimti beveik visa ta pačia veikla, kaip ir iki dializės procedūrų pradžios.
Peritoninė dializė turi ir medicininių privalumų, Ją naudojant, ilgiau išsaugoma liekamoji inkstų veikla. „Kai pacientas atlieka peritoninę dializę, inkstai ilgesnį laiką išskiria vandenį, gamina eritropoetiną, aktyvina vitaminą D. Ši dializė lengvai išplauna kalį, nereikia laikytis jį ribojančių dietų. Taip pat nėra adatų, kontakto su krauju, gana lankstus dializės režimas. Tereikia stengtis ją atlikti pagal nurodymus ir švariai“, ‒ peritoninės dializės privalumus vardija L. Rimševičius.
Vis dėlto, kaip ir kiekvienas gydymo metodas, pastarasis turi trūkumų. Atliekant peritonę dializę, pilvo ertmėje nuolat būna maždaug 2 litrai skysčio, dėl dializės tirpale esančios gliukozės kai kurie pacientai priauga svorio. Taip pat svarbu paminėti, kad keisti dializės tirpalą reikia itin kruopščiai, kad nepatektų infekcijų.
Naudojant šią pakaitinę inkstų terapiją, kai kurie užsiėmimai gali būti draudžiami (pvz., plaukioti ežere) ar nurodoma imtis specialių atsargumo priemonių. Reikėtų nepamiršti, kad paprastai nėra laisvų nuo dializės dienų, o implantuotas kateteris tampa paciento kūno dalimi. Vis dėlto peritoninė dializė ‒ saugus kelias į inksto transplantaciją.
