– Neįgaliųjų reikalų departamentas – labai įpareigojantis institucijos pavadinimas. Ar iš tikrųjų visi neįgaliųjų reikalai jūsų rankose?
– Labai dažnai žmonės pažodžiui supranta mūsų įstaigos pavadinimą ir kreipiasi į mus visais neįgaliesiems rūpimais klausimais – nuo neįgalumo ir darbingumo lygio, specialiųjų poreikių nustatymo iki aprūpinimo techninės pagalbos priemonėmis, nuo išmokų, piniginių kompensacijų iki paslaugų, kurias turi teikti savivaldybės (tarkim, neįgalaus žmogaus pavėžėjimo į gydymo įstaigą ar socialinio būsto skyrimo).
Iš tikrųjų, tai nė vienos iš ką tik išvardytų funkcijų mes tiesiogiai nevykdome, tačiau visada stengiamės padėti tiems, kurie į mus kreipiasi – nukreipiame ten, kur jie galėtų sulaukti aiškių ir suprantamų atsakymų į rūpimus klausimus.
Neįgaliųjų reikalų departamento funkcijas tiksliausiai apibrėžia Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas. Jis nurodo, kad Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pagal kompetenciją organizuoja neįgaliųjų socialinės integracijos politikos įgyvendinimą ir įtraukdamas neįgaliųjų asociacijas organizuoja neįgaliųjų socialinės integracijos veiklos rezultatų stebėseną, rengia Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos Fakultatyvaus protokolo įgyvendinimo stebėsenos ataskaitas. Taigi esame Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos suformuotos politikos vykdytojai. Pagrindinis mūsų darbas – organizuoti programinį finansavimą: rengti programų aprašus, skelbti konkursus, tikrinti, ar projektų vykdytojai tikslingai naudoja jiems skirtas valstybės biudžeto lėšas.
– Vieni svarbiausių jūsų partnerių – neįgaliųjų asociacijos. Koks yra jų vaidmuo?
– Neįgaliųjų reikalų departamentas pernai finansavo 26, šiemet – 27 konkurso tvarka atrinktus skėtinių neįgaliųjų asociacijų projektus. Pagrindinė skėtinės neįgaliųjų asociacijos misija – ginti neįgaliųjų teises. Manau, labai svarbu, kad teisininkus turinčiose asociacijose pagalbos sprendžiant iškilusias problemas gali sulaukti ir joms priklausantys regioniniai skyriai, ir kiekvienas, ypač atokiausiose šalies vietovėse gyvenantis neįgalus žmogus. Nors pirminę teisinę pagalbą teikia ir savivaldybės, neįgaliųjų problemas geriausiai išmanančių asociacijų specialistai gali padėti profesionaliai parengti reikalingus dokumentus, o prireikus – ir atstovauti įvairiose institucijose. Nepaisant to, kad kai kuriuose miestuose bei rajonuose veikia neįgaliųjų reikalų tarybos ar komisijos, dažnai savivaldybėse veikiančioms organizacijoms pritrūkta drąsos ir valios atvirai paprieštarauti sprendimams, kurie yra neįgaliesiems nepalankūs. Tokiais atvejais skėtinės asociacijos parama, jos atstovavimas – tiesiog būtinas.
Skėtinės neįgaliųjų asociacijos įtraukiamos ir į teisės aktų rengimą – siunčiame joms įstatymų, nutarimų projektus, atsižvelgiame į jų siūlymus. Asociacijų nariai dalyvauja įvairiose ministerijų darbo grupėse, išsako bei gina neįgaliųjų poziciją. Jų vaidmuo vykdant neįgaliųjų socialinę integraciją procese išties labai svarbus.
– Neįgaliųjų reikalų departamentas dirba ir su šalies savivaldybėmis. Kokias programas ir funkcijas esate jiems patikėję?
– Šiuo metu per savivaldybes vykdome keturias programas: socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje; neįgaliųjų socialinės integracijos per kūno kultūrą ir sportą; būsto neįgaliesiems pritaikymo ir 20 proc. BSI (bazinės socialinės išmokos) dydžio išmokų skyrimas vaikus auginantiems neįgaliesiems. Svarbu tai, kad prie šioms programoms skiriamo finansavimo prisideda ir pačios savivaldybės.
Pernai 59 savivaldybėse (visose, išskyrus Neringos) buvo įgyvendinti 356 socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektai, jiems panaudota 4 mln. 261 tūkst. eurų valstybės biudžeto lėšų. Savivaldybės iš savo biudžetų skyrė dar 440 tūkst. eurų. Kofinansavimo sulaukė ir 39 savivaldybėse 79 nevyriausybinių organizacijų įgyvendinti neįgaliųjų socialinės integracijos per kūno kultūrą ir sportą projektai – prie 287 tūkst. eurų valstybės biudžeto savivaldybės prisidėjo dar 146 tūkst. eurų. Pernai nuo 20 proc. iki 30 proc. buvo padidintas savivaldybių indėlis pritaikant būstus sunkios negalios asmenims. Iš viso šiai programai įgyvendinti panaudota 1 mln. 528 tūkst. eurų.
– Dalyvauti konkursuose, teikti projektų paraiškas gali ne tik nevyriausybinės neįgaliųjų organizacijos?
– Įgyvendinant programos „Neįgaliųjų socialinė integracija“ priemones, finansuojami 6 rūšių konkurso būdu atrinkti neįgaliųjų socialinės integracijos srityje veikiančių nevyriausybinių organizacijų projektai (pernai buvo 472 tokie projektai). Kaip jau minėjau, 4 priemonės buvo įgyvendinamos pasitelkiant savivaldybes. Finansinės paramos neįgaliems studentams priemonę įgyvendiname kartu su 37 aukštosiomis mokyklomis.
Turime keletą priemonių, kurių vykdytojai nustatomi viešųjų pirkimų konkurso keliu. Taip perkama paslauga iš Valakupių reabilitacijos centro – vienintelio šalyje profesinės reabilitacijos metodinio centro. Jis teikia konsultacijas kitiems profesinės reabilitacijos centrams (šiuo metu yra 12 profesinės reabilitacijos centrų bei 2 jų padaliniai), organizuoja mokymus, atlieka analizę, rengia apibendrinimus, teisės aktų projektus ir pan. Pernai kartu sukūrėme internetinę svetainę, kurioje visuomenė supažindinama su neįgaliųjų gaminiais.
Viešųjų pirkimų keliu perkame ir paslaugas kurčiųjų bendruomenei, skirtas informacinei aplinkai gerinti. Tai gestų kalbos programų kūrimas, mokymų, seminarų organizavimas, žodynėlio atnaujinimas. Pernai šį konkursą laimėjo Vilniaus kolegija. Rengdami techninę specifikaciją visada tariamės su kurčiųjų bendruomene, kam turėtų būti teikiami prioritetai konkrečiais metais.
Konkurso būdu atrenkamas projektas, kurio metu remiama žmonių su fizine negalia mobilumo ir savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo veikla.
Nusprendėme suintensyvinti ir sutrumpinti mobilumo mokymų trukmę, dabar mokomasi ne 3 mėnesius, bet 1,5 mėnesio. Toks pertvarkymas leido efektyviau panaudoti skirtą finansavimą ir sudaryti galimybę žmogui baigti vairavimo kursus nemokamai. Pernai vairavimo egzaminą išlaikė ir vairuotojo pažymėjimą gavo 24 neįgalieji.
Aklųjų bendruomenė vykdo savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo programą neseniai apakusiems žmonėms. Jiems tai gyvybiškai reikalinga paslauga. Į ją įeina socialinio savarankiškumo, Brailio rašto, gebėjimo orientuotis aplinkoje, naudojimosi baltąja lazdele mokymai.
– Pastaraisiais metais dažnai buvo užsimenama apie pernelyg mažą būsto pritaikymo neįgaliesiems programos finansavimą. Tačiau pernai, palyginti su ankstesniais metais, pritaikytų būstų gerokai padaugėjo. Kas lėmė tokius pokyčius?
– Būsto pritaikymo programai iš tiesų skyrėme daug dėmesio. Pirmiausia nustatėme griežtesnius reikalavimus savivaldybių būsto pritaikymo komisijoms priklausantiems neįgaliųjų asociacijų atstovams. Apsisprendėme, kad šie žmonės turėtų turėti inžinierinį, ekonominį išsilavinimą, nusimanytų apie statybas, mokėtų vertinti sąmatas.
Nustatę tokius prioritetus savo atstovams, priėmėme dar vieną svarbų sprendimą – nurodėme, kad būsto pritaikymo darbus vykdytų pačios savivaldybės. Anksčiau savivaldybės šias funkcijas dažniausiai patikėdavo socialinių paslaugų centrams. Natūralu, kad socialiniams darbuotojams trūkdavo specialiųjų žinių, todėl būdavo eita lengviausiu keliu – samdyti statybininkai, patys sudarydavę sąmatas bei atlikdavę visus darbus. Būsto pritaikymui skiriami pinigai nėra dideli, tad statybininkams daug patogiau brangiau įkainoti vieno būsto pritaikymą, o ne tą pačią pinigų sumą išdalyti smulkiems kelių būstų pritaikymams. Šias funkcijas perėmus savivaldybėms, prisiimta visa atsakomybė. Komisijose atsirado ir sąmatininkas, ir statybininkas, ir, žinoma, socialinis darbuotojas. Į būsto pritaikymo aprašą įtraukėme nuostatą, kad savivaldybės privalėtų mums pateikti išankstines sąmatas. Beje, ir pinigus paskirstėm ne pagal savivaldybėse gyvenančių, o pagal eilėje laukiančių neįgaliųjų skaičių. Tai ypač svarbu didiesiems šalies miestams.
Šių pakeitimų rezultatai akivaizdūs – pernai vietoj planuotų 350 būstų pritaikyti 444. Noriu atkreipti dėmesį į dar vieną svarbų akcentą – nors buvo pritaikyta kone 100 būstų daugiau nei planavome, šios paslaugos laukiančių žmonių eilė beveik nesumažėjo. Taip atsitiko todėl, kad savivaldybes įpareigojome kuo plačiau skleisti informaciją apie galimybę gauti tokią paslaugą. Taigi žmonės daugiau sužinojo ir pradėjo registruotis. Mūsų siekiamybė – už tuos pačius pinigus pritaikyti būstus kuo didesniam žmonių skaičiui. Svarbiausia ne tai, kaip paprasčiau ar lengviau įvykdyti darbus, prioritetas teikiamas žmogaus patogiam savarankiškam gyvenimui. Juk didžiąją dalį būstų pritaikome sunkią negalią turintiems žmonėms.
Labai svarbu, kad neįgaliajam būtų pritaikytas ne tik būstas, bet ir jį supanti aplinka (ir ne vien fizinė, bet ir informacinė), viešasis transportas. Šioje srityje dar turime daug problemų. Tačiau ledai po truputį juda. Jau pasiekėme, kad būtų pritaikomi renovuojami pastatai, Seime užregistruota Statybos įstatymo pataisa, numatanti, kad ir atliekant paprastąjį remontą įstatymų numatytais atvejais objektas turės būti pritaikomas specialiesiems neįgaliųjų poreikiams.
Noriu paskatinti pačius neįgaliuosius būtų aktyvius, iniciatyvius, pasitikinčius, niekados nenuleisti rankų. Kartu mes galime nuveikti išties daug.
– Dėkoju Jums už pokalbį, įdomias įžvalgas.
