Ne tik ragino, bet ir buvo kartu
Šeimininkiškai šventės svečius pasveikinęs Ukmergės rajono meras Rolandas Janickas buvo itin dosnus – renginio dalyviams jis teigė dovanojąs visą Ukmergę. Pasak jo, talentingi kūrėjai miestui labai reikalingi. O išgirdęs su nacionaliniu „Spalvų muzikos“ orkestru dainuojantį Emilį Korickij dar sykį pakilo į šventinę sceną ir kartu su juo sudainavo vaikinuko ką tik atliktą dainą. Taip meras pademonstravo, kad šventė „Būkime kartu“ – ne tik gražus šūkis, bet ir realus veiksmas.
Buvo ir daugiau gražių pavyzdžių, kaip „Būkime kartu“ renginiai vienija žmones. Biržų rajono neįgaliųjų draugija į Ukmergę atvyko vienu autobusu su Pasvalio rajono neįgaliųjų draugijos atstovais – daugiau kaip po porą dešimčių abiejų organizacijų narių, kartu keliavusių į Aukštaitijos regioninę šventę, artimiau susipažino, pabendravo. Dar vienos iniciatyvos ėmėsi Ukmergės rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Zita Kviklienė. Iš kitų rajonų į šventę atvykusius bičiulius ji pakvietė apsilankyti draugijoje, kartu išgerti arbatos, kavos puodelį. Pasak Kupiškio rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkės Bronės Kaleinikovienės, buvo malonu pasižvalgyti po kolegų namus, pasižiūrėti, kur jie dirba, kokiomis veiklomis užsiima, draugiškai pasišnekučiuoti.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrės Algimantos Pabedinskienės inicijuota, o Lietuvos specialiosios kūrybos bendrijos „Guboja“ skleidžiama bendruomeniškumo idėja įgyja vis įvairesnių formų ir naujų spalvų.
Neįgaliųjų išbandytos technikos: nuo enkaustikos iki ebru
Ukmergės centre įsikūrusiame palapinių miestelyje puikavosi patys įvairiausi dirbiniai. Neįgaliųjų rankdarbiai žavėjo ne tik dailiausiais nėrimo bei mezgimo raštais, iš karoliukų, odos, sutažo, modelino sukurtais papuošalais, tačiau ir puikiai įvaldytomis neįprastomis technikomis sukurtais darbais.
Biržų rajono neįgaliųjų draugijos darbščiųjų rankų būrelio vadovė Olga Lukoševičienė pasakojo, kad moterys labai susidomėjo sena, tačiau mūsų krašte dar gana retai sutinkama enkaustikos technika kuriamais paveikslais. Ši technika – tai savotiška tapyba vašku: jis užtepamas ant įkaitinto lygintuvo. Vašką gali atstoti spalvotos žvakės, vaškinės kreidelės. Pakanka silpnai įkaitintą lygintuvo padą perbraukti dviem–trimis spalvomis, jį švelniai priglausti prie popieriaus lapo, o jau paskui, pasitelkus išmonę, visaip sukioti, lengvai atkelti nuo popieriaus, lygintuvo briauna „daryti potėpius“. Labiau įgudusių tapytojų paveikslai išties stebina ir žavi.
Dar didesnis susižavėjimas apima stebint, kaip ebru technika kuriami paveikslai ant vandens. Panevėžio bendrijos „Vilties linija“, vienijančios psichikos negalią turinčius žmones, projektų vykdytoja Birutė Garuckienė pasakojo, kad jie pirmieji rajone neįgaliesiems pasiūlė išbandyti šį tapybos būdą. Įvairias užimtumo formas bendrijos nariams siūlančios specialistės dirba ne tik pačiame Panevėžyje, tačiau jau penkti metai draugėn kviečia ir kaimuose gyvenančius neįgaliuosius. Šiemet tokie išvažiuojamieji mokymai suplanuoti septyniose seniūnijose. Pasak B. Garuckienės, per šiuos užsiėmimus iš karoliukų mokomasi kurti dekoratyvius medelius, velti, dekupažu puošti žvakes. Tačiau visada norisi žmones nustebinti, parodyti ką nors naujo, nematyto. Tad kartu su bendrijos pirmininke Genovaite Kazlauske ir nusprendė pamokyti neįgaliuosius ebru meno. Moterys neslepia – daugelis neįgaliųjų šią idėją priėmė labai nedrąsiai, atsikalbinėjo nemokantys piešti, todėl kurį laiką tik iš tolo stebėjo visą procesą. Tačiau užteko pabandyti, kad įsitikintų, jog šis menas nereikalauja jokių piešimo įgūdžių, o žvelgdami į savo sukurtus paveikslus daugelis negalėjo patikėti, kad tai jų darbas. Pasak „Vilties linijos“ atstovių, tokį teigiamų emocijų pliūpsnį nedažnai išvysi.
Neskirsto pagal negalias, visus buria draugėn
Nors Aukštaitijos šventė „Būkime kartu“ surengta ne regiono sostine tituluojamame Panevėžyje, šio miesto atstovai buvo patys aktyviausi renginio dalyviai. Panevėžiečių palapinės traukė dėmesį išties išskirtiniais dirbiniais. VšĮ Neįgaliųjų integracijos centras atvežė dailiausių papuošalų. Neįgaliuosius juos kurti mokanti Vida Juzelėnienė pasakojo, kad labiausiai čia mėgstami odos dirbiniai. Dėžutės, papuošalai, akinių įmautės – tik keletas į Ukmergę atvežtų šios rūšies darbelių, sukurtų į centrą besirenkančių įvairias negalias turinčių žmonių. Moterų dėmesį ypač traukė natūraliais akmenėliais puoštos karoliukų pynės.
Meninius Panevėžio neįgaliųjų gebėjimus ugdanti viešoji įstaiga „Dailusis ornamentas“ šventės svečiams pasiūlė susipažinti ir su kitais negalią turinčių žmonių kūrybiniais bandymais – atvežė centro lankytojų veltų segių, karolių, šalių, nertų krepšelių, gražiausiais raštais ištapytų šilko dirbinių. „Dailiojo ornamento“ atstovės džiaugėsi sulaukusios palankių pirkėjų, kolegų vertinimų. Tai skatina ieškoti naujų idėjų, jas įgyvendinti. Maloniai stebino ir Panevėžio jaunuolių dienos centrui skirtoje palapinėje išdėlioti dirbiniai. Ypač akį traukė įvairiaspalviai keramikos gaminiai. Socialinė darbuotoja Vilma Čeponienė džiaugėsi centro lankytojų kantrybe ir kruopštumu – po mažą dalelytę savo triūso visi įdėjo, kol puošnios vazos, dubenys, kitokios paskirties indeliai įgavo tokią išvaizdą ir formas.
Apie pusšimtis centrą lankančių proto ir kompleksinę negalią turinčių žmonių čia visada atranda širdžiai mielų užsiėmimų. Dailė, keramika, teatras, technologijos, kompiuteriai, namų ruoša, sportas – rinktis tikrai yra iš ko. Pasak V. Čeponienės, centro lankytojų galimybės ir gebėjimai – labai skirtingi, todėl kiekvienam stengiamasi patarti, padėti, pasiūlyti tinkamiausią užsiėmimą. „Vienas geba didelį daiktą padaryti, kitas – tik mažą taškelį padėti. Bet visada surandam, kur to taškelio labiausiai reikia, kur jis tampa visų bendrai sukurto darbo akcentu“, – šypsosi keramikė.
Panevėžio jaunuolių dienos centras į Ukmergę atvežė ir savo meninę programėlę. Tiesa, teatro užsiėmimams vadovaujanti Virmanta Kvedarienė apgailestavo, kad organizatorių griežtai nustatyta kolektyvų pasirodymo trukmė (7 minutės) atėmė iš jų galimybę šventės dalyviams parodyti įtaigų ir pamokantį 12 minučių spektakliuką, padedantį susimąstyti apie gyvenimo prasmę, svarbiausias jo vertybes. „Gerai, kad esame tokie universalūs – galime ir vaidinti, ir groti, ir dainuoti, – geros nuotaikos neprarado vadovė, – todėl spektaklį nesunkiai pakeitėme į muzikinį kūrinį.“
„Būkime kartu“ šventėje skambėjo tarmiškai atliekamos dainos, folkloro ansambliai pasipuošė šiam regionui būdingais tautiniais kostiumais, mugės dalyviai atidavė duoklę nuo seno Aukštaitiją garsinančiam linui – rankdarbiai iš jo žavėjo natūralumu ir kūrybine išmone.
