Literatų konkurso rezultatai aptarti „Zelvos“ poilsiavietėje (Trakų r.) vykusiame dviejų dienų seminare „Žodžių menas“.
Tai buvo jau dešimtasis tokio pobūdžio neregių literatų seminaras. Per šiuos seminarus ne tik pristatomi literatų konkursų nugalėtojai, diskutuojama apie kūrybą, bet ir stengiamasi geriau pajusti šiuolaikinės lietuvių literatūros nuotaikas, žanrų ir išraiškos priemonių įvairovę, be to, dalyviai supažindinami su naujausiomis ir įdomiausiomis grožinės literatūros knygomis.
Šių metų seminaro moto – poeto Henriko Radausko eilutės „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“. Rašytoja ir konkurso ekspertė Gintarė Adomaitytė perskaitė pranešimą apie T.E.A. Hofmano literatūrines pasakas, o literatūros kritikė Neringa Mikalauskienė-Dangvydė surengė kūrybines dirbtuves „Pasakos prasmė: jos ryšys su gyvenimu ir kūryba“. Seminaro dalyviai, remdamiesi gyvenimiška ir literatūrine patirtimi, patys kūrė pasakas, aptarė jų atitikmenis tikrovėje.
Į „Zelvą“ užsuko ir savo kūryba dalijosi rašytoja Vidmantė Jasukaitytė, aktorė ir rašytoja Birutė Mar, jaunoji fleitininkė Marija Račkauskaitė. Neregių eilės skambėjo „Poezijos pavasaryje“
Aklųjų literatų kūryba įtraukta ir į šių metų tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ programą. Vilniuje, Energetikos ir technikos muziejuje, surengta poezijos ir muzikos valanda „Žodžiai iš tamsos“. Naujausią savo kūrybą skaitė ir šių metų konkurso nugalėtoja Vilija Dumbliauskienė. Kitų aklųjų poetų eilės skambėjo aktorių lūpomis.
Renginio organizatoriai sakė, kad tikslas buvo sukurti ne vien poezijos skaitymo vakarą, bet renginį, kuriame klausytoją veiktų ne tik poetinis žodis, bet ir kvapai, įvairūs garsai, muzika. Šį siekį įgyvendinti padėjo „Pojūčių teatro“ (rež. Karolina Žernytė) aktoriai ir jų išmonė išgauti garsą ne tik muzikos instrumentais, bet ir įvairiausiais aplinkos daiktais. Poezijos posmus lydėjo klausytojo ausiai ne itin įprastų muzikos instrumentų – „mėnulio būgno“, „dainuojančių Tibeto dubenų“ – skleidžiami garsai. Indėnišką „bizonų šokį“ kūrė afrikietiškų būgnų ritmu suskambusios geležinės muziejaus interjero dalys. O nutilus tikriems ir tariamiems būgnams suskambėdavo muzikantės, dainininkės, praėjusių metų „Chorų karų“ nugalėtojos Onutės Matusevičiūtės pučiamos fleitos melodija. Tokie įvairūs ir skirtingi
Aklieji ir silpnaregiai Lietuvos literatai nėra laimėję Nobelio ar kurios kitos prestižinės literatūros premijos. Jų kūriniai bent kol kas neįtraukti ir į Lietuvos literatūros aukso fondą. Vis dėlto jau nuo pirmųjų Kauno aklųjų instituto dienų (pradėjo veikti 1928 m.) aklieji susikūrė ypatingą santykį su knyga, spausdintu žodžiu, literatūra.
Neregių patriarchu laikomas organizuoto Lietuvos aklųjų sąjūdžio pradininkas Pranas Daunys praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje pats parašė ir išleido tris knygas. Aklųjų instituto senbuviai prisimena, kad net Antrojo pasaulinio karo metais, kai viršų ėmė ne kūrybinė žmogaus prigimtis, bet griovimo ir naikinimo gaivalai, institute vykdavo poezijos vakarai, buvo leidžiami jo auklėtinių kūrybos almanachai.
Bene geriausiai visuomenei yra žinomas aklasis poetas Antanas Jonynas. Deja, likimas jam lėmė gyventi ir kurti sovietinės okupacijos metais, todėl nemaža jo kūrybos dalis šių dienų skaitytojui skamba mažų mažiausiai kaip nesusipratimas. Tačiau, kaip liudija bendraamžiai ir artimieji, šiam žmogui buvo itin artimos socialinio teisingumo idėjos. Tačiau A. Jonynas yra parašęs ir reto skaidrumo lyrinių eilėraščių, vienas jų virtęs daugeliui gerai žinoma daina „Sentimentalus romansas“ arba tiesiog „Aš mylėjau tave tau nežinant“. Kitas neregys Juozas Marcinkus buvo ne tik rašytojas, bet ir leidėjas. 1990 m. Klaipėdoje jis įkūrė privačią leidyklą „Eldija“ ir jai vadovavo iki mirties 2004 m. Praėjus dviem mėnesiams po kruvinųjų 1991 m. sausio įvykių, „Eldija“ išleido Klaipėdos moksleivių minčių ir prisiminimų knygą „Tą baisiąją naktį“.
Aklieji literatai dalyvauja ar tam tikrais savo kūrybos laikotarpiais yra dalyvavę Lietuvos rašytojų sąjungos, Kaimo ir Nepriklausomų rašytojų sąjungų veikloje. Jie rašo poeziją, prozą arba, kaip klaipėdietis Edmundas Pocius, trumpas šmaikščias epigramas.
Tūkstantmečiais lyg alėjom Tolom nuo beždžionės, ėjom, Kol atėjom, kol supratom, Kad linksmai apsukom ratą. („Atėjome“)
