Galimybė nustatyti ribotą veiksnumą
Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos parengti Civilinio kodekso ir Civilinio procesinio kodekso pakeitimai, kurie įsigalios nuo 2016 m. sausio 1 d., tiesiogiai palies daugiau kaip 7 tūkstančius asmenų. LR Teisingumo ministerijos parengtame projekte įtvirtinta galimybė asmenims, turintiems psichikos sutrikimų, nustatyti ribotą veiksnumą.
Kitaip tariant, teismai galės apriboti asmenims veiksnumą tik konkrečioje gyvenimo srityje. Tačiau asmuo, netekęs veiksnumo tam tikrose srityse, teismo apribotoje srityje galimybės veikti nepraras. Tai padaryti jis galės su savo globėjo pagalba. Orientacinis sričių sąrašas, kuriose teismas galės apriboti asmens veiksnumą, bus numatytas tvarkos apraše, kurį rengia Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu sudaryta darbo grupė.
Be jau minėtų neveiksnumo instituto pakeitimų, atsiras pataisų, kurios leis geriau apsaugoti asmens teises. Pirmiausia žmogus, kuriam bus apribotas veiksnumas tam tikroje srityje, galės vieną kartą per metus kreiptis į teismą dėl sprendimo, kuriuo apribotas veiksnumas, peržiūrėjimo. Taip pat įtvirtinama labai svarbi nuostata, kad teisinio proceso metu, kada bus sprendžiamas asmens veiksnumo apribojimo klausimas, privalės dalyvauti advokatas ir ginti asmens, kuriam norima apriboti veiksnumą, interesus.
Neįgaliųjų teisių konvencija ir neveiksnumas
Apibendrinant numatomus Civilinio kodekso ir Civilinio procesinio kodekso pakeitimus, galima konstatuoti, kad situacija Lietuvoje dėl neveiksnumo instituto turėtų keistis į teigiamą pusę. Kita vertus, ar šie pakeitimai neprieštarauja pačiai Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijai? Ar Konvencijoje suformuluoti teisės principai ir normos bus įgyvendinamos Lietuvoje nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliosiančiuose teisės aktų pakeitimuose?
Seimas ratifikuodamas Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją patvirtino, kad teisės principai ir normos, kurie surašyti Konvencijos tekste, neprieštarauja mūsų Konstitucijai. Vadinasi, Lietuva įsipareigojo savo nacionalinės teisės aktus pritaikyti vadovaudamasi minėtos Konvencijos nuostatomis. Taip pat pripažįstama, kad atveju, kai Konvencijos nuostatos kertasi su mūsų teisės aktais, taikomos Konvencijos nuostatos. Konvencijai suteikiama viršenybė kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų atžvilgiu. Aišku, tik ne pačios Konstitucijos atžvilgiu.
Tad ką gi sako Konvencija apie žmogaus neveiksnumą? Kalbėdamas apie Lietuvoje įsigaliosiančią neveiksnumo instituto reformą prof. Jonas Ruškus pabrėžia: „Nors mes labai džiaugiamės dėl šios reformos, tačiau Lietuva, kaip valstybė, bus kritikuojama dėl neveiksnumo reformos...“
Siekiant įgyvendinti Konvencijos nuostatas, Lietuva turi visiškai atsisakyti neveiksnumo instituto, nes asmuo pats turi priimti sprendimus ir tam nėra jokių išimčių. Galima teigti, kad dalinis neveiksnumas yra tik mažas žingsnelis pokyčių link.
J. Ruškus sako, kad „norint suprasti Konvenciją, reikia suprasti neįgalumo sampratą. Neįgalieji labai ilgai buvo vertinami per „globos“ prizmę. Buvo suvokiama, kad neįgaliaisiais reikia pasirūpinti.“ Anot profesoriaus, „Lietuvoje stipriai įsišaknijęs „medicininis modelis“, kuriame neįgalių žmonių būklę apibūdina medicininiai kriterijai, arba vadinamieji „objektyvūs kriterijai“. Tačiau Konvencija ir Jungtinės Tautos labai aiškiai sako „ne“ šiems modeliams. Mes turime jų atsisakyti. Mes turime savo valstybėse įtvirtinti Žmogaus teisių modelį.“
Toliau dėstydamas savo mintis prof. Jonas Ruškus pastebi, kad pagal Žmogaus teisių modelį neįgalusis yra visavertis žmogus, kuris susiduria su kliūtimis aplinkoje. Įstatymai taip pat gali būti kliūtis aplinkoje. Kliūtis yra ir mūsų visų požiūris. Norint to išvengti reikia suprasti, kad visi žmonės turi teisę patys priimti sprendimus, kurie susiję su jų gyvenimu, ir čia nėra jokių išimčių: „Čia yra labai aiškus Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto požiūris. Ankščiau buvo vergovė – mums pavyko ją panaikinti, įstatymais buvo pažeidžiamos moterų teisės – mums pavyko pasiekti lygybę. Dabar neįgalieji dar atsiduria už teisinio veiksnumo ribų. Atrodo, mes visi sakome, kad gerbiame neįgaliuosius, bet, teisiškai žiūrint, neįgalieji šiandien yra labiausiai diskriminuojama socialinė grupė.“
Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitetas siūlo visiškai atsisakyti neveiksnumo
Profesorius taip pat pateikia ir siūlomą Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komiteto modelį. Komiteto požiūriu reikia atskirti du veiksnumus, t. y. teisinį ir psichinį veiksnumą.
„Psichinių gebėjimų sutrikimas arba protinių gebėjimų sutrikimas negali būti pagrindas atimti žmogui teisinį veiksnumą“, – akcentuoja J. Ruškus. Lietuvai siūloma visiškai atsisakyti neveiksnumo instituto ir pereiti prie pagalbos priimant sprendimus modelio. Šiame modelyje didelį vaidmenį turi neįgaliųjų nevyriausybinės organizacijos ir socialinė valstybės sistema. Tikslindamas savo mintis, profesorius pažymi: „Paramos priimant sprendimus principas reiškia, kad į pirmą vietą yra iškeliami neįgalaus asmens norai, lūkesčiai ir teisės. Galite sakyti, kad žmogus dėl savo psichinės būklės nesugeba išreikšti savo norų ir pageidavimų, bet čia ir prasideda socialinis neįgalumo modelis. Mes nemokame atpažinti, taikydami medicininius kriterijus, neįgaliojo norų ir lūkesčių“. Kitaip tariant, profesorius siūlo alternatyvios komunikacijos priemones. Taip būtų nepažeidžiamas lygybės prieš įstatymą principas ir Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatos.
J. Ruškus kviečia žengti drąsų žingsnį ir Lietuvoje visiškai atsisakyti neveiksnumo instituto.
Apibendrinant profesoriaus mintis, galima teigti, kad Lietuvos pasirinktas modelis šiandien neatitinka pagrindinių žmogaus teisių principų, kurie yra išdėstyti Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių Konvencijos nuostatose. Lieka tik viltis ir tikėti, kad mes, kaip šalis, gerbianti žmogaus teises, sugebėsime netolimoje ateityje įsigilinti į profesoriaus žodžius ir sukurti tokią teisinę sistemą, kuri nepažeis neįgalaus žmogaus teisių.
