Lietuvoje Tarptautinė baltosios lazdelės diena pradėta minėti nuo 1992-ųjų, kai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) tapo Pasaulio aklųjų sąjungos (PAS) nare.
Baltoji lazdelė didina neregio savarankiškumą
Baltoji lazdelė ‒ ne šiaip lazda, o speciali, skirta neregiams. Lazdelių esti įvairių: sulankstomų, vientisų, plonų ir storesnių. Šiuo metu pasaulyje bene labiausiai paplitusi ilgoji baltoji lazdelė. Ją mobilumo specialistai akliesiems ypač rekomenduoja. Taisyklingai laikoma ir naudojama ji neregį apsaugo nuo daugelio kliūčių kelyje. Vaikščioti su baltąja lazdele akluosius moko mobilumo mokytojai, pažįstantys neregius, žinantys jų galimybes, patys įgiję vaikščiojimo su lazdele įgūdžių.
Aklieji su lazdomis vaikščiojo nuo seniausių laikų, bet ilgą laiką lazda buvo stigmos, žmogaus socialinės atskirties ir žemesnio visuomeninio statuso ženklas. Neregio lazda nuo „ubago“ lazdos nedaug skyrėsi. Tik XX a. pradžioje, ypač po Pirmojo pasaulinio karo, pradėta suprasti, kad lazdelė regėjimo netekusiam žmogui gali daug padėti. Patirtis parodė, kad įgudusiose rankose ji labai padidina neregio savarankiškumą, praplečia judėjimo laisvę, gerina pasitikėjimą savimi. Vaikščiojimo su lazdele įgūdžių, kaip tam tikros mobilumo sistemos, JAV aklieji pradėti mokyti 4-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Po Antrojo pasaulinio karo JAV patirtis sėkmingai pritaikyta ir išplėtota Europoje.
Baltoji lazdelė Lietuvoje
Lietuvoje vaikščioti su baltosiomis lazdelėmis pradėta mokyti 1991 metais. 1997 m. Švietimo ir mokslo ministerija patvirtino specialią mobilumo programą, skirtą suaugusiems akliesiems. Programoje aprašyti įvairūs ėjimo su lazdele būdai, neregiui reikalingų maršrutų įvairovė. Vienas pirmųjų mobilumo mokytojų, Juozas Daunaravičius, prisimena: „Pirmaisiais metais, kai pradėjau mokyti akluosius vaikščioti savarankiškai, daugeliui vilniečių buvo neįprasta matyti gatvėje žmogų su baltąja lazdele. Žmonės atsisukdavo po keletą kartų, senesnės močiutės sustodavo lyg matytų vos ne stebuklą. Nė kiek neabejoju, kad šito negalėjo nematyti neregio šeimos nariai ar artimieji, kurie gal ir „geranoriškai“ patardavo: „Kam juokinti žmones? Geriau palik tą lazdą namuose...“
Nemažai aklųjų atsisakydavo orientacijos ir mobilumo užsiėmimų vien dėl to, kad į rankas reikėdavo imti baltąją lazdelę. Štai apakusi jauna mergina mobilumo mokytojui aiškina: „Kaip aš pasirodysiu gatvėje su lazda, ką žmonės pagalvos?“ Vyresnio amžiaus neregys guodėsi, kad jam patinka būti gryname ore, bet šeimos nariai eidami su juo pasivaikščioti prašo neimti tos „baisios“ lazdos, kuri tik atkreipia praeivių dėmesį.
Panašių istorijų J.Daunaravičius, mokantis akluosius savarankiškai vaikščioti jau ketvirtį amžiaus, gali papasakoti daugybę. Laimė, didžioji jų dalis jau yra istorija ir skamba kaip tam tikros rūšies „egzotika“. Baltoji lazdelė tvirtai įaugo į neregių gyvenimą. Ne tik jauniems, bet ir daugeliui vyresnių žmonių XXI a. ji tapo ne socialinės atskirties, bet socialinio aktyvumo ženklu. Vaikščioti su baltąja lazdele galima išmokti jau ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje, kituose Lietuvos miestuose. Vaikai su lazdelėmis pradeda draugauti jau nuo pirmųjų klasių. Suaugusių aklųjų reabilitacijos kursai tiek Lietuvoje, tiek kitose Vakarų šalyse irgi neįsivaizduojami be mokymo vaikščioti su lazdele. Aplinkos pritaikymas neregiui
Kai kalbame apie baltąją lazdelę, aklųjų mobilumą ir savarankiškumą, kartu kalbame ir apie fizinės aplinkos pritaikymą ir jos prieinamumą. Baltoji lazdelė gali nemažai, bet ji nėra stebuklinga priemonė, nuvedanti neregį ten, kur jis panori. Lazdelė kliūva, stringa tarp ištrupėjusių šaligatvio plytelių, su ja einančiam žmogui tampa sunku susikaupti, fiksuoti aplinkos siunčiamus garsus ir kitus, dažniausiai vien jam pačiam suprantamus ženklus. Atsimušusi į įvairias kelyje esančias kliūtis, lazdelė linksta, greičiau susidėvi.
Savo sudėtingumu aukštajam pilotažui ėjimas netvarkingu šaligatviu gal ir neprilygsta, bet žmogui pastangų reikia daug. Lazdelė neregio neapsaugo nuo iškabų, medžių šakų ir įvairių kitų kliūčių, esančių galvos lygyje. Pasižvalgius kad ir po Vilnių, galima rasti viešųjų erdvių, kurių paviršiai yra skirtingame aukštyje, bet tokios vietos, nors gausiai lankomos, neaptvertos ar kaip kitaip neapsaugotos. Dar paminėkime dažnai paliekamus atvirus kanalizacijos šulinius, plona, simboline juostele pažymimas remontuojamas ar perkastas vietas ir suprasime, kodėl neregiai, ypač vyresnio amžiaus, dažnai geriau renkasi socialinį darbuotoją ar kitą lydintį žmogų, bet ne lazdelę. Viena neregė mergina kiek ironiškai aklumą yra palyginusi su ekstremaliu sportu. Vieni be tokio sporto negali gyventi, kitiems virpuliukai per nugarą eina vos apie jį pagalvojus.
