Laisvųjų menininkų sostinė
„Rudens saulutės“ uždarymo renginyje Ukmergės rajono savivaldybės meras Rolandas Janickas pasidžiaugė, kad negalią turinčiųjų ir jiems padedančių žmonių dėka Ukmergė tapo Lietuvos kultūros, laisvųjų menininkų sostine. Parodos dalyvių gebėjimu tokius puikius darbus sukurti iš nieko nuoširdžiai stebėjosi Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė Asta Kandratavičienė. Labiau besigailįs nei besidžiaugiąs pasibaigusia dailiųjų amatų paroda prisipažino ir Seimo narys Kazys Grybauskas.
Gražūs į parodos uždarymą atvykusių svečių žodžiai – ne formalios mandagumo frazės. Tokių vertinimų negalią turinčių menininkų dirbiniai tikrai nusipelnė. Didžiulio kruopštumo, susikaupimo, išmonės pareikalavę kūrinėliai spinduliavo rankų šiluma ir širdies gerumu. Ir tai juto visi žvelgiantys, liečiantys, įsigytą darbelį prie savęs glaudžiantys parodoje apsilankę žmonės.
„Rudens saulutės“ sumanytoja Ukmergės krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininkė Lionė Aleksienė džiaugiasi, kad dailiųjų amatų paroda kasmet sukviečia vis daugiau dalyvių. Moteris prisimena, kad vos tris dienas tetrukusi pirmoji paroda tilpo vienoje Kultūros centro Dailės galerijos salėje. Septintosios parodos eksponatais ukmergiškiai grožėjosi jau visą savaitę, o pastaraisiais metais dirbiniai eksponuojami porą savaičių ir vos telpa į dvi Dailės galerijos sales.
Gerokai išsiplėtė ir jos dalyvių ratas. Į šiemetinę „Rudens saulutės“ rankdarbių šventę nėrinius, mezginius, siuvinius, įvairiausius papuošalus, paveikslus, keramikos, medžio ir kitokius dirbinius suvežė beveik 300 kūrybai, menui neabejingų žmonių su negalia. Į ukmergiškių kvietimą atsiliepė 29 organizacijos – nuo neįgaliuosius vienijančių organizacijų iki specialiųjų mokyklų, socialinės globos namų, socialinių paslaugų centrų, psichiatrijos ligoninės. Dailės galerijos sienas papuošė per 2,5 tūkst. darbelių. Kiekvienais metais atsiranda pirmą kartą į parodą atvykstančių organizacijų. Šiemet tokiais dalyviais tapo Kėdainių rajono paraplegikų asociacija ir Vilniaus rajono neįgaliųjų draugija.
L.Aleksienė neslėpė, kad tokios sėkmės parodos sumanytojai nė patys nesitikėjo. Šiam renginiui jie buvo numatę penkerių metų tęstinumą, manydami, kad per tiek laiko jis išsikvėps ir bus pats laikas gražiai šias parodas užbaigti. Tačiau prognozės nepasitvirtino. Spėliojantiems, ar paroda neatkartoja garsiosios šventės „Tau, Vilniau!“, L. Aleksienė juokais siūlo pasitelkti matematiką: šį rugsėjį žmonės su negalia į sostinę savo dirbinius suvežė 11 kartą, o Ukmergėje nušvito jau 17-oji „Rudens saulutė“. Beje, saulutės spinduliai – parodos dalyvių darbeliai – yra pasiekę ir Čekiją, Ukrainą, Baltarusiją, net tolimąjį Izraelį.
Padėkojo ir autoriams, ir svečiams
Tapyti ir rankdarbius kurti ukmergiškė Rima Pocienė pradėjo tik išėjusi į pensiją. Visą gyvenimą „gamybininke“ dirbusiai moteriai pagaliau atsirado laiko dvasios polėkiui. Daugelį rankdarbių ji išmoko kurti pati. „Internetas – geriausias mokytojas, – sako moteris. – Ten ir įdomių idėjų gali surasti, ir pamokėlių, kaip kurti vieną ar kitą darbelį, aptikti.“ Bene labiausiai R.Pocienė džiaugiasi virtualiomis tapybos pamokomis. Tiesa, kad pajustų potėpio laisvumą, suvoktų spalvų dermės paslaptis, ji buvo užsirašiusi į Ukmergės meno mokyklos Dailės skyrių. Metus ten lankėsi. Labiausiai patiko individualūs užsiėmimai. Nunešdavo savo nutapytus darbus, įdėmiai įsiklausydavo į mokytojos vertinimą. R.Pocienė labai mėgsta gėles. Tai atsispindi ne tik jos sukurtuose papuošaluose – įvairiose gėlėmis puoštose segėse, bet ir aliejiniais dažais tapytuose romantika dvelkiančiuose paveiksluose. Daugelio „Rudens saulutės“ lankytojų dėmesį patraukusios raudonos aguonos tapo parodos organizatorių dovana renginį globojančiam Ukmergės rajono merui R.Janickui. Jau ketvirtą kartą parodoje dalyvavusi R.Pocienė ir pati be apdovanojimo neliko. Padėkos raštą jai įteikė Socialinės paramos skyriaus vedėja Valdonė Ginaitienė. Tokiais raštais buvo pagerbti ir kiti geriausiais pripažinti parodos autoriai. Specialiais medaliais Socialinės paramos skyrius apdovanojo visus „Rudens saulutės“ dalyvius. Gražiu šventinio renginio prisiminimu svečiams, globėjams ir rėmėjams tapo Jasiuliškių socialinės globos namų globotinių pagamintos balto angelo skulptūrėlės.
Nuo mėgėjų meno iki tautodailininkų kūrinių
„Rudens saulutę“ papuošė ir ne vienas pripažinimo sulaukusio tautodailininko kūrinys. Stabtelėti kvietė uteniškės Genovaitės Adiklienės naivioji tapyba. Savo paveikslus į Ukmergę moteris atvežė po kelerių metų pertraukos. „Rudens saulutėje“ dėmesys į jos kūrybą buvo atkreiptas ne sykį – Genovaitė turi net keletą šios parodos padėkos raštų.
Įdomi diskusija apžiūrint „Rudens saulutėje“ eksponuojamus tapybos darbus užsimezgė tarp šiam menui neabejingos Vilniaus krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininkės Loretos Paulauskienės ir kupiškėno tautodailininko Alfonso Blažio. Pradedančioji rateliais judanti tapytoja į Ukmergę atvežė drobėje užfiksuotą savo svajonę – įsivaizduojamoje kalnų viršūnių apsuptyje tyvuliuojantį ežerą, į šią harmoniją įsiliejančių žiedų jūrą. Šalimais eksponuojami realistiniai A. Blažio paveikslai – tarytum atsvara Loretos fantazijoms. Juose preciziškai tiksliai perteikiamas konkretaus sodžiaus vaizdas ar iki smulkiausių detalių atspindėta margučių ridenimo tradicija... Kiekvienas menininkas kitaip žvelgia į pasaulį, kitaip jį suvokia, kitaip juo dalijasi.
Nemažai dėmesio skirta ir kitų autorių parodoje eksponuojamiems paveikslams aptarti. Patyrusio tautodailininko nuomonė, vertinimai buvo labai naudingi dailės plenerus žmonėms su negalia organizuojančiai L.Paulauskienei.
Panoro susitikti su paveikslo autore
L.Aleksienė džiaugėsi, kad parodą organizuoti padeda didelis būrys savanorių. Jų geranoriškumo dėka „Rudens saulutė“ veikė ir porą neplanuotų savaitgalių – tuo metu į Kultūros centrą rinkosi mokytojų bei miškininkų dienų renginių dalyviai. Nemažai jų rado laiko parodai apžiūrėti, įsigijo gerą energiją skleidžiančių darbelių.
„Rudens saulutė“ – tai paroda-pardavimas. Tiesa, ne kiekvieną patikusį darbelį joje galima įsigyti. Pasak L.Aleksienės, parodos lankytojai norėtų, kad tokių darbelių būtų daugiau, bet kol kas „Rudens saulutės“ organizatoriams leidžiama parduoti tik apie trečdalį eksponatų.
Trečią kartą šioje parodoje dalyvaujančią uteniškę Danutę Bileišienę maloniai nustebino, kai atvykusi į Ukmergę sužinojo, kad su ja nori susitikti jos paveikslą „Kelionė“ išsirinkusi moteris. Matyt, jai buvo svarbu, koks žmogus tapė jai patikusią drobę, kokią energiją į ją įliejo. Šilta ir miela dailininkė nenuvylė – Danutės paveikslas iškeliavo į Kauną.
Šiųmetėje „Rudens saulutėje“ rankdarbių ir paveikslų parduota daugiau kaip už 700 eurų.
Skirtingų menų dermė
„Rudens saulutėje“ į darnią visumą susiliejo skirtingi menai. Vienas kitą papildė ne tik įvairūs amatai, tapyba. Gražiai čia derėjo ir muzika, teatras.
Parodos atidarymo bei uždarymo iškilmes visada palydi žmonių su negalia mėgėjų meno kolektyvų pasirodymai. 17-oji „Rudens saulutė“ suskambo Ukmergės krašto neįgaliųjų sąjungos vokalinio ansamblio „Daina“ (vad. Kazimieras Piestinis) vyrų balsais, Jasiuliškių socialinės globos namų gyventojos Eglės Staniūnaitės dainavimu. Parodą vainikavusio renginio programa buvo dar įvairesnė. Lyriškomis melodijomis renginio dalyvius pasitikusius to paties „Dainos“ ansamblio atlikėjus pakeitė jaudinanti, mąsli ir prasminga Vilniaus neįgaliųjų dienos centro gyvojo skaitymo teatro grupės skaitoma pjesė „Žalias žalias obuoliukas“ (vad. Rūta Čepienė). Na, o renginio kulminacija tapo Jasiuliškių socialinės globos namų muzikuojančio kolektyvo „Melodija“ (vad. Daiva ir Kazimieras Šermukšniai) pasirodymas.
Iki kitų metų atsisveikinusios „Rudens saulutės“ organizatoriai tiki – tradicinės parodos įspūdžiai dar ilgai šildys negalią turinčių kūrėjų ir jų rankdarbiais susižavėjusių žmonių širdis.
