Kaip padėti kitam
Projektas TOPSIDE+ arba „Mokymų galimybės tarpusavio pagalbą teikiantiems proto negalios asmenims Europoje: nauji horizontai“ – naujas ir pažangus būdas įtraukti šią visuomenės grupę į aktyvų gyvenimą ir ugdyti jos pilietiškumą. Projektu siekiama parodyti, kad vieno žmogaus pagalba kitam – visiškai natūrali ir yra visų santykių pagrindas. Mokymų programa padedama proto negalią turintiems žmonėms gilinti savęs atstovavimo gebėjimus: priimti su asmeninio gyvenimo gerove susijusius sprendimus, mokytis atsakomybės ir rūpesčio greta esančiuoju.
Mokymai vyksta realaus gyvenimo aplinkoje, kasdienėse situacijose. Įgūdžiai, ties kuriais dirbama, skirstomi į tris kategorijas: tarpusavio pagalbos, integracijos vertybių ir pragmatinių įgūdžių privačioje bei darbinėje erdvėse. Baigę mokymus dalyviai įgyja bičiulio statusą. Bičiulis – tai negalią turintis pagalbininkas, teikiantis pagalbą likimo draugams kasdienėse buitinėse situacijose. Tai žmogus, kompetentingas atskirti viešąją informaciją nuo asmeninės, bendraujantis be išankstinių nuostatų, gebantis vartoti neverbalinę kalbą, suvokiantis savo socialinį vaidmenį ir jam galiojančias taisykles. Tampant bičiuliu itin svarbūs šie keturi komponentai: išklausyti, nesidrovėti klausti, ieškoti optimaliausių variantų ir visuomet leisti pačiam pagalbos ieškančiajam priimti galutinį sprendimą.
Mokymai Europos Sąjungos sostinėje
Visi projekto dalyviai į mokymus atvyko su savo gyvenimiškomis patirtimis, asmenine nuomone ir bendru visus suvienijusiu tikslu – žinių troškimu. Pirmuosiuose mokymuose Briuselyje dalyvavo atstovai iš keturių šalių: Lietuvos, Portugalijos, Prancūzijos ir Vokietijos. Iš Lietuvos į mokymus vyko Kęstutis Rudzinskas, jo asistentė dienos centro „Vilties akimirka“ psichologė Alicja Volyniec ir mokymų vadovė Živilė Šleivienė. Po kelias valandas trukusio skrydžio svečioje šalyje lietuvių delegaciją pasitiko nepažįstama aplinka ir naujų pažinčių gausa. Atvykėliai, vos peržengę kalbos barjerą, kibo į darbus ir didžiulius šviežios informacijos kiekius.
Be to, kad buvo kalbama, kaip tapti gerais bičiuliais ir pagalbininkais, daug dėmesio skirta paruošti dalyvius vesti mokymus savo šalyse. Šio tikslo buvo siekiama tiek individualiai, tiek ir grupėse, į pagalbą pasitelkiant įvairius žaidimus ir užduotis, skatinančias grįžtamąjį ryšį.
Mokomasi per žaidimus
Kęstutis Rudzinskas pasakoja į TOPSIDE+ projektą patekęs Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovės Danos Migaliovos dėka. Su pačia bendrija ir jos veiklomis vyras susipažino dar devyniasdešimtaisiais. Gyvendamas tuometiniame Pabradės vaikų pensionate iš vienos iš bendrijos „Viltis“ darbuotojų jis sulaukė pasiūlymo atvykti į Kauknorio kaime vykusią vasaros stovyklą.
Kalbėdamas Kęstutis neslepia džiaugsmo: „Dabar ruošiuosi į rugsėjo pabaigoje Strasbūre vyksiančias „Freedom drive 2015“ eitynes. Tai – viena iš tęstinių mokymų dalių. Į jas keliausiu kartu su „Vilties“ teisininku Aidu Makštučiu. Iš Lietuvos kol kas esu vienintelis šio projekto dalyvis. Kaip ir praėjusį kartą, taip ir dabar kelionei ruoštis padeda globos namų personalas“. Iš praėjusių mokymų į atmintį vyrui labiausiai įstrigo žaidimai ir dainos. Visi pažintiniai mokymai vyko per žaidimus: „Tekdavo be žodžių ar kitų bendravimo būdų išsirikiuoti eilės tvarka pagal amžių ar zodiako ženklą, mokytis pelnyti kito pasitikėjimą ir tinkamai išklausyti“. Užsiėmimus projekto dalyviai turėjo pirmoje dienos pusėje, vėliau keliaudavo apžiūrėti miesto: lankėsi Parlamente, Didžiojoje aikštėje, įvairiuose parkuose.
Kęstutis prisimena, kad visi atvykėliai buvo iš skirtingų šalių ir kiekvienas kalbėjo savo gimtąja kalba, todėl atliekant užduotis ir bendraujant vieniems kitus suprasti padėjo asistentai bei mokymų vadovai. Su dalyviu Andrey’u, atvykusiu iš Portugalijos, vyras net spėjo susidraugauti ir rugsėjo pabaigoje laukiančioje kelionėje į Strasbūrą tikisi vėl susitikti.
Patirtis įgyjama laikui bėgant
Psichologė Alicja, prisimindama mokymus, šypsosi: „Mes, sveikieji, ne visada mokame padėti vienas kitam, dažnai bandome įpiršti savo nuomonę pamiršdami, kad kitas žmogus puikiausiai gali pasirinkti ir pats. Taigi žmonės su negalia mokosi būdų, kaip tinkamai tą pagalbą suteikti šalia esančiam. Tai gana sunku, bet reikalinga. Projektas yra tarptautinis, tad jaučiasi ir kultūrinių skirtumų. Naujos informacijos buvo nemažai, o ir mokymai vyko gana intensyviai, todėl projekto dalyviams teko gana didelis krūvis ir buvo galima pastebėti, jog jiems sunku. Mano manymu, būtų geriau visą tą informacijos kiekį „ištempti“ laike. Dar viena didžiule patirtimi ir savęs išbandymu jiems tapo kalbos barjeras. Džiaugiuosi, kad jį pavyko gana nesudėtingai peržengti“.
Iki projekto pabaigos liko dar beveik dveji metai, tad su Kęstučiu mergina žada sėkmingai dirbti ir toliau: tobulinti turimus įgūdžius ir kartoti tai, kas buvo mokytasi anksčiau. Kitų metų pradžioje jau numatyti mokymai Berlyne. Juose dalyvaus ir lietuviai. „Tikiu, kad projektui pasibaigus, Kęstutis bus sukaupęs užtektinai žinių ir įgūdžių, tad visą tą patirtį imsime taikyti ir Lietuvoje“, ‒ viltingai sakė Alicja.
