Arūnas – filantropas, žmonių su negalia pagalbininkas bei guodėjas. Už jiems teikiamą paramą vyras sulaukė ne vieno apdovanojimo, jam suteiktas Metų klaipėdiečio titulas.
Padeda visiems
Su A.Jociu supažindino Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos Klaipėdos skyriaus vadovė Roma Fabijonavičiūtė-Genienė. Tai ji paprašė Klaipėdoje gerai žinomo geradario priimti į klubą sportuoti žmones su psichikos negalia. Nors bendravimo su tokiais žmonėmis didžioji visuomenės dalis vengia, vyras mielai sutiko. Klube „Šansas“ psichikos negalią turintys klaipėdiečiai nemokamai lankosi jau beveik penkerius metus.
Arūnas rūpinasi visais silpnesniaisiais – tiek tėvų paliktais vaikais, tiek pasiligojusiais senjorais, tiek žmonėmis, turinčiais įvairių negalių. „Daug metų aktyviai sportavau – pelniau ne vieną apdovanojimą fitneso, kultūrizmo čempionatuose. Dirbau apsaugos darbuotoju įvairiuose bankuose bei finansinėse įstaigose. Baigęs sportuoti, nusprendžiau įkurti klubą, kad judėjimo džiaugsmą, sporto naudą pajustų kuo daugiau žmonių. Taip prieš devyniolika metų gimė „Šansas“, ‒ pasakoja A.Jocys.
Pažintis su negalią turinčiais žmonėmis
Klaipėdiečiai išsyk pamėgo komunikabiliam bei geranoriškam šeimininkui priklausantį sporto klubą. Netrukus įvyko ir lemtingas Arūno susitikimas su negalią turinčiais žmonėmis.
„Maždaug po metų nuo veiklos pradžios klube apsilankė Mindaugas – po sunkios traumos, be abiejų kojų. Leidau jam treniruokliais naudotis nemokamai. Vėliau, kai vaikiną įtraukė sportas, jis man sakė: „Jei ne jūs, galbūt nebūtų pavykę atsitiesti, gal būčiau pradėjęs gerti ir pamažu nusiritęs į dugną. Sportas padėjo atrasti save iš naujo“, ‒ pasakoja A.Jocys.
Jaunuoliui vienam sportuoti buvo nuobodu – netrukus jis atsivedė draugų. Klubą pradėjo lankyti dar penki vaikinai: trys – sėdintys vežimėliuose, du – sunkiai vaikštantys. Arūnas ir jiems sudarė sąlygas sportuoti nemokamai. „Aplinkiniai, draugai, pažįstami manęs klausinėjo – ar nebijai prarasti verslo, priimdamas sportuoti kitokius žmonės? Atsakiau jiems – man visi lygūs, o į vežimėlį galime atsisėsti bet kuris iš mūsų“, ‒ aiškina A.Jocys. Pamažu negalią turinčių žmonių, sportuojančių klube, daugėjo. Arūnas negalėjo atsakyti nė vienam, prašančiam pagalbos. Maždaug prieš dešimtmetį klube pradėjo lankytis Klaipėdos neįgaliųjų centro „Lakštutė“, Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“, vėliau – Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos Klaipėdos skyriaus ugdytiniai, Viliaus Grigalaičio globos namų, taip pat vaikų globos namų „Danė“ auklėtiniai.
„Rengėme įvairias akcijas, kad šie žmonės mūsų klube galėtų sportuoti nemokamai. Kai kuriems iš jų – tai kone vienintelė galimybė pasižmonėti, pabūti drauge su visais“, ‒ pasakoja A.Jocys.
Arūnas neslepia, kad iš pradžių kai kuriuos nevaikštančius sportininkus jam pačiam tekdavo įnešti į klubą ant rankų – specialios įvažos į patalpas nebuvo. Tik po to, kai apie tai parašė Klaipėdos laikraštis, atsirado klaipėdiečių verslininkų, kurie savo lėšomis įvažą įrengė. Dabar vežimėliu patekti į sporto salę nėra jokių kliūčių.
Vietos yra visiems
Šių metų gruodžio 30-ąją sukaks aštuoniolika metų, kai sporto klubas bendradarbiauja su negalią turinčiais žmonėmis. Be to, klubo vadovas prisideda organizuojant įvairias sporto varžybas mieste, rengia nemokamus masažo ir jogos užsiėmimus senjorams bei žmonėms su negalia, kitas akcijas.
„Metų pabaigoje kaskart surengiame Kalėdų bei Naujųjų metų šventę žmonėms su negalia ir senjorams. Paruošiame vaišes, pasveikiname aktyviausiuosius klubo lankytojus. Tai – puiki proga pabūti visiems kartu, pabendrauti, aptarti besibaigiančių metų rezultatus. Man nėra prarajos tarp jauno ar seno, sveiko ar su negalia, stipraus ar silpno – visi žmonės lygūs. Neišskiriame ir turinčiųjų proto ar psichikos negalią – jie sportuoja kartu su visais, kartu dalyvauja varžybose“, ‒ kalba A.Jocys.
Ilgą laiką priimdavęs negalią turinčius žmones sportuoti nemokamai, pastaraisiais metais A.Jocys jau gauna paramą iš Klaipėdos miesto savivaldybės; parengtas socialinis projektas sportuoti žmonėms su lengva psichikos negalia.
„Šiems žmonėms esu kaip tėvas. Net gatvėje mane pamatę jie visada pribėga, pasisveikina, apkabina. Kuomet sutikau priimti sportuoti žmones su psichikos ir proto negalia, vėlgi sulaukiau aplinkinių nuogąstavimų: ar kiti klubo lankytojai, pamatę šalia „nenormalius“, neišsibėgios? Ar nebus incidentų? Ar šie žmonės netrukdys sveikiesiems? Negalėčiau pasakyti, kad nepatiriame jokių problemų. Tačiau visas jas sprendžiame geranoriškai, savo jėgomis“, ‒ pasakoja A.Jocys. Nesusipratimų nesureikšmina
Pasitaiko, kad turintieji psichikos negalią ateina į klubą išgėrę. „Tuomet pasakau tiesiai šviesiai: sportuoti privalu ateiti blaiviems, kitaip klubo durys bus užvertos. Būna, kad paūmėjus ligai lankytojui prasideda agresijos priepuolis. Tačiau tokių incidentų niekada nesureikšminu. Niekas nežino, kokia bėda gyvenimo kelyje tyko kiekvieno iš mūsų“, ‒ kalba A.Jocys.
Klubo savininkui pavyko rasti bendrą kalbą ir su senjorais, atvykstančiais iš globos įstaigų. „Tarp jų yra žmonių su įvairiomis negaliomis – kai kurie neturi rankų, kojų, kai kurie – sunkiai juda po insulto. Neslėpsiu, iš pradžių būta visko, taip pat – ir ne itin malonių kvapų. Susikviečiau visus senjorus ir paprašiau, kad atvykdami į klubą pasirūpintų higiena – tai būtina kitų klubo lankytojų labui. Dabar visi atvažiuoja švarutėliai, kvepiantys. Man malonu matyti, kaip žmonės sportuodami atsiskleidžia, tampa žvalesni, sveikesni, tvirtesni“, ‒ kalba A.Jocys.
„Šanse“ lankosi ir negalią turintys žmonės iš Gargždų socialinių paslaugų centro. Juos klubo darbuotojai atsiveža savo transportu. „Iš pradžių buvę nedrąsūs ir nelinkę bendrauti, šie žmonės dabar nekantriai laukia, kada galės pas mus atvykti. Mūsų klube jie jaučiasi kaip namie – atsipalaiduoja, pabendrauja, pasižmonėja. Su žmonėmis, turinčiais psichikos ar proto negalią, reikia mokėti bendrauti. Jų negalima išskirti iš kitų, nevalia užgauti piktu žodžiu, nederamu elgesiu“, ‒ sako A.Jocys.
Klaipėdos verslininkui tai pavyksta intuityviai; net turintieji autizmo sutrikimą pirmiausia prieina prie direktoriaus, pasisveikina, apsikabina, tik paskui eina į treniruoklių salę. Visus klubo savininkas priima tarsi lauktus svečius. Beje, per pusę pigiau sportuoti klube gali ir žmonių su negalia šeimos nariai.
Sporto klubo lankytojų laukia 800 kvadratinių metrų treniruoklių salė, taip pat mažesnė, šimto kvadratinių metrų sporto salė, masažo kabinetas, pirtis. „Visa tai – ir žmonėms su negalia. Tiesa, juos į pirtį įleidžiame tik po to, kai pateikia gydytojo pažymą; esama neįgalių, kuomet kaitindamiesi pirtyje gali pakenkti sveikatai“, ‒ sako A.Jocys. Klube dirba kineziterapeutas, kuris padeda turintiems specialiųjų poreikių žmonėms.
Prie kitaip besielgiančių ar kitaip atrodančių žmonių įprato visi klubo lankytojai. „Niekas nesistebi, nespokso, nenusisuka. Stengiamės sudaryti tokią atmosferą, kad visi klubo lankytojai tarpusavyje bendrautų kaip lygūs su lygiais. Tai žmonėms su negalia ypač svarbu. Jie nesijaučia uždaryti tarp keturių sienų, maloniai praleidžia laiką, susitinka su bendraminčiais. Geras negalią turinčių žmonių žodis, padėka įkvepia naujiems darbams“, ‒ sako A.Jocys.
Neliko nepastebėtas
Vyras teigia, kad žmonėms su negalia labai reikia bendruomenės pagalbos – pinigų jų reikmėms šalies biudžete nuolat pritrūksta. „Prieš dešimtmetį Lietuva išgyveno ekonominį pakilimą – pinigų nebuvo. Vėliau užklupo krizė – jų trūko dar labiau. Perėjom prie euro – vėl tas pats lėšų trūkumas. Gaila, kad turintiesiems negalią dėmesio skiriama per mažai, jiems nepritaikoma aplinka, trūksta įvažiavimų į patalpas, kitų paslaugų. Situacija pamažu gerėja, bet problemų vis dar apstu“, ‒ sako A.Jocys. Jo teigimu, net geranoriškiausi verslininkai negali dirbti vien labdarai. Sporto klubas išsilaiko iš klube besilankančio jaunimo, kitų sportuojančių klaipėdiečių lėšų. Šiek tiek pinigų pastaruoju metu gaunama iš rengiamų socialinių projektų.
„Esame verslininkai. Reikia mokėti atlyginimus darbuotojams, susimokėti už paslaugas, atnaujinti įrangą, patalpas. Tačiau užtikrinu, kad vaikų globos namų auklėtiniai, senjorai bei žmonės su negalia ir toliau mūsų klube bus laukiami svečiai“, ‒ užtikrina A.Jocys. Klaipėdoje žinomo filantropo veikla neliko nepastebėta tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Kanados kompanija „Norwex“, besirūpinanti gyvenimo kokybe bei aplinkos švara, skyrė klubo vadovui tūkstančio dolerių prizą už geriausiai Baltijos šalyse žmonėms su negalia sportuoti pritaikytas patalpas. „Tuos pinigus išsyk panaudojome negalią turinčiųjų reikmėms – nupirkome naujus jiems pritaikytus treniruoklius“, ‒ pabrėžia A.Jocys.
2007-aisiais vyras išrinktas Metų klaipėdiečiu. „Buvau nustebęs, kai sužinojau apie man skirtą titulą. Nesijaučiu padaręs ką nors ypatinga. Mano nuomone, silpnesniems už save privalo padėti kiekvienas žmogus. Tereikia turėti šiek tiek didesnę širdį“, ‒ sako A.Jocys.
2008-aisiais uostamiesčio verslininko pavardė įrašyta į knygą „Kas yra kas Lietuvoje“, 2009-aisiais – į knygą „Klaipėdos kraštietis“. Nuo 2014-ųjų A.Jocys Klaipėdos miesto taryboje padeda spręsti įvairius su sportu susijusius klausimus. Gerus darbus Arūnas žada tęsti. Šių metų rudenį vyras planuoja sukviesti klaipėdiečius į didelę ir smagią sveikatingumo šventę. „Būtų gerai, jei prie įvairių iniciatyvų daugiau prisidėtų ir miesto savivaldybė. Tuomet visi drauge galėtume nuversti kalnus“, ‒ sako A.Jocys.
