Pirmą kartą į sceną jis išėjo būdamas penkiolikos, tad prieš dvejus metus, 2015-aisiais, sulaukęs 65-erių, kartu minėjo ir savo koncertinės veiklos penkiasdešimtmetį. Šių metų birželį J. Kasparas mini nepertraukiamos darbinės veiklos penkiasdešimtmetį.
Nė dienos be muzikos
Kiekviena J. Kasparo diena sklidina muzikos: iš ryto ir po pietų, savaitgaliais, namuose ir svetur. Kelmės bočių organizacijos, miesto bendruomenės ir diabeto klubo kolektyvai, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) Kelmės filialo folkloro ansamblio „Ramočia“ instrumentinė grupė, „Kelmynės“ kaimo kapela, romansų ansamblis „Intriga“ – tai tik nedidelė dalis kolektyvų, kuriuose J. Kasparas yra muzikavęs arba muzikuoja iki šiol. Anot LASS Kelmės filialo vadovės Janinos Samušienės, Justinas dalyvaudavo kiekviename vos susikūrusiame kolektyve. Be jo neapsieina nei viena šventė, nei vienas kolektyvas.
„Nuolat dalyvauju 5–6 meno kolektyvų veikloje. Neretai per dieną būna dvi repeticijos. Savaitgaliais dažnai, ypač vasarą, peržiūros, įvairūs festivaliai, koncertai. Kelmės kultūros centre sekmadieniais vedu poilsio vakarus „Kam per trisdešimt“, – užsiėmimus vardija nenuilstantis muzikantas.
Justinas vadovauja kapelai, šiais metais subūrė naują 10 armonikininkų kolektyvą. „Birželio pradžioje rengiamės dalyvauti Šiauliuose vykstančiame liaudiškos muzikos festivalyje „Ant rubežiaus“, vėliau laukia dar keli koncertai – per Jonines Raseiniuose, po savaitės – Birštone“, – planus atskleidžia muzikantas.
J. Kasparas gali pasigirti ir įvaldęs daugybę muzikos instrumentų. „Kai reikia, galiu groti bosine gitara, akordeonu, trimitu, klarnetu, elektriniais vargonėliais. Kažkada grojau ir kanklėmis, – pasakoja vyras, – neišskirčiau kurio vieno instrumento, bet vargonėliai ir akordeonas gal būtų arčiausiai širdies.“
Išskirtiniai muzikanto asmenybės bruožai – energija, nesenkantis optimizmas, darbštumas. „Dirbu ir dirbsiu dar ilgai, kol turėsiu sveikatos. Labai geri kolektyvai, kuriems vadovauju, labai geri žmonės, su kuriais teko dirbti Kelmės meno mokykloje“, – nedvejodamas sako pašnekovas.
Muzika lydi nuo vaikystės
Su muzika J. Kasparas pradėjo draugauti dar pirmaisiais gyvenimo metais – muzikantas buvo Justino tėvelis. „Labai gražiai grojo bandonija. Susirenka, būdavo, vyrai, kas trimitą ar kitą instrumentą atsineša, tėvelis irgi groja, o aš, kokių dvejų metų pyplys, lakstau po kiemą ir klausausi“, – prisimena pašnekovas.
Muzika pasitiko ir atvykus į tuometę Kauno aklųjų mokyklą. Čia ji suskambėdavo vos pasibaigus pamokoms. Justinas džiaugiasi, kad buvo labai gerų muzikos mokytojų, būrelių vadovų. Jie mokėjo ir įkvėpti, ir paskatinti. 1965 m. įvyko pirmasis Justino koncertas. Tąkart vaikinas su mokyklos estradiniu ansambliu koncertavo Kauno Dainų slėnyje, Moksleivių dainų šventėje.
Justinas nuo mažens buvo gabus muzikai, tačiau mokslai sekėsi ne taip lengvai. „Buvau turbūt pasiučiausias iš visų mokinių, – neslepia pašnekovas, – kas sekėsi, tai muzika. O kiti mokslai nelabai lindo į galvą. Iki ketvirtos klasės sekėsi gerai. Buvau geriausias mokinys, o paskui teko ir po porą metų vienoje klasėje pasėdėti. Nesu savarankiškai išsprendęs nė vieno matematikos uždavinio, bet iš muzikos blogų pažymių negaudavau. Jeigu būčiau daugiau mokęsis, buvęs rimtesnis, dabar gal būčiau baigęs konservatoriją ir daugiau pasiekęs muzikantas. Bet aš nenorėjau. Kvietė dainuoti ir į profesionalų aklųjų chorą, nesutikau. Man labiau patiko maži kolektyvai.“
Vyras neslepia: gyvenimas buvo spalvingas, kupinas nuotykių, įdomus. Kartą, gyvendamas Šiauliuose ir grįždamas iš restorano, kuriame grojo, savo trimitu net apie tuomečiame aklųjų kombinate kilusį gaisrą vidury nakties pranešė. Kaip? Nagi tiesiog pradėjo groti! „Žmonės atsidarė langus ir ėmė šaukti: „Ar nesiliausi tu, girtuokli, groti vidury nakties!“ Gi žiūri – gaisras, dega...“, – prisiminimais dalijasi muzikantas. Už tą vidurnakčio koncertą J. Kasparas vėliau net premiją gavo.
Kas buvo, buvo, Justinas nesigina, nesiteisina, ir džiaugiasi, kad anūkai ne visas, o tik gerąsias senelio savybes paveldėjo. Abu muzikantai: Ievutė pianistė, įvairių konkursų laureatė, jau yra grojusi net prezidentūroje, Ignas griežia smuiku. Ar abu taps profesionaliais muzikantais, Justinas spėlioti nedrįsta – jaunimas pats renkasi savo kelią ir patarimų, net mylimo senelio, nelabai teklauso.
Justinas gali pasigirti nemenku per muzikanto karjerą gautų apdovanojimų, įvairių prizų kraičiu – jų skaičius jau perkopė per šimtą. Tarp jų būta ir labai originalių. Štai 2005 m. J. Kasparas tapo respublikinio „Pupų dėdės“ armonikininkų konkurso laureatu ir dovanų gavo... maišą miltų! Vyras yra ir pirmojo, 1991 m. vykusio, „Pupų dėdės“ konkurso laureatas.
Integracija vyko ir anais laikais
Darbinę veiklą J. Kasparas pradėjo 1967 m. tuomečiame Šiaulių aklųjų kombinate, iš pradžių karūnkamščių, vėliau – užuolaidų laikiklių ceche. Bet cechas buvo ne jo prigimčiai, tad 1968 m. dirbo jau Šiaulių aklųjų draugijos kultūros namuose vaikų klubo koncertmeisteriu, vėliau – tų pačių kultūros namų meno vadovu. Vos pradėjęs dirbti, įsiliejo į Šiaulių aklųjų estradinį ansamblį. Tuomet jame dainavo ir grojo keli talentingi, jauni muzikantai. „1970 m. mūsų aklųjų draugijos Šiaulių estradinį ansamblį įrašė Lietuvos radijas. Tai buvo pirmasis mano radijo įrašas, – pasakoja Justinas. – Tais pačiais metais mes, keturi aklieji, sukūrėme estradinę grupę ir turbūt pirmieji iš neregių Lietuvoje pradėjome groti restoranuose. Tuomet buvo labai populiarios graikų kompozitoriaus Mikio Theodorakio dainos. Jas dažnai dainuodavome.“
Dabar daug kalbama ir rašoma apie neįgaliųjų darbą atviroje darbo rinkoje, integraciją. J. Kasparas pradėjo dirbti integruotai tada, kai dauguma Lietuvos žmonių tokio žodžio nebuvo nė girdėję. Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje J. Kasparas ketverius metus dirbo Šiaulių liaudies cirko estrados grupėje. Akrobatai rodydavo savo programą, o Justinas su draugais grodavo. Vėliau, jau persikėlęs gyventi į Kelmę, J. Kasparas 21 metus dirbo Kelmės meno mokyklos choreografijos skyriaus koncertmeisteriu.
„Susirgo vienas mokytojas, – prisimena Justinas, – paprašė jį pavaduoti. Atėjau vieną kartą, kitą, o tada jau priėmė kaip etatinį darbuotoją. Po dviejų dešimtmečių vaikų skaičius sumažėjo, tada penki mokytojai išėjome ieškoti laimės kitur. Įsidarbinau Kelmės kultūros centre ir dirbu jau ketveri metai.“
Keletą metų J. Kasparas buvo Kelmės mažojo teatro armonikininkas. „Reikėjo liaudies muzikanto, tai mane ir pasikvietė. Dalyvavau statant „Marčią“, „Žaldokynę“, – pasakoja muzikantas. – Su teatro kolektyvu teko keliauti į Daniją ir Švediją. Vaidinome lietuviškai, buvo vertimas į anglų kalbą. Žmonės labai šiltai priėmė, suprato, apie ką yra spektaklis. Niekas ten nekreipė dėmesio, kad nematau, kaip ir kiti, buvau teatro kolektyvo narys.“
J. Kasparas ne tik dalyvauja visose liaudies muzikos „Ant rubežiaus“ šventėse, bet su muzikantu ir kompozitoriumi Pranu Trijoniu daugiau nei prieš dvidešimt metų buvo šio renginio iniciatoriai. „Pirmoji šventė truko vos pusantros valandos, dalyvavo penkiolika muzikantų, dešimt jų buvo iš Kelmės, – prisimena Justinas. – Dabar festivalis vyksta kelias dienas, į jį suvažiuoja keli tūkstančiai muzikantų, tarp jų ir nemažai svečių iš užsienio.“
Mokėsi matyti
J. Kasparas sakosi dabar matąs labai gerai – galįs pats vienas vaikščioti po Kelmę. Mato šviesoforo spalvas. Bet šitaip buvo ne visada. Regėjimas tai pagerėdavo, tai vėl dingdavo, teko atlaikyti ne vieną operaciją. Po pirmo ragenos persodinimo Justinas pradėjo matyti geriau, bet ragena susidrumstė, regimasis pasaulis išnyko. Iki 1986 m. vyras matė tik šviesą. Tais metais Kaune jam buvo atlikta dar viena ragenos persodinimo operacija.
„Pirmos dienos buvo labai keistos. Net į ligoninės kiemą vieno neišleisdavo, – prisimena Justinas. – Lygiai kaip reikia mokytis vaikščioti, taip reikia mokytis ir matyti. Atgavęs regėjimą iš karto negali juo naudotis. Vienodai atrodo ir šunys, ir katinai. Matai, kad gyvūnas, kad su keturiomis kojomis, bet jų neskiri. Šunį nuo katino dabar jau atskiriu, bet mašinų markių – ne. Man visos jos vienodos. Visos su keturiais ratais ir langais.“
Kad ir apie ką kalbėtų, kad ir ką pasakotų, Justinas visada džiaugiasi tuo, ką turi – dar likusiu regėjimu, žmonėmis, darbu – o ne kremtasi dėl to, ką galėjo turėti.
