Medikai stebuklo nežadėjo
Kai tėvai pastebėjo, kad Aistės akytės keistai bėgioja, tai pakyla aukštyn, tai nusileidžia į apačią, jai buvo tik antras mėnuo. Tuo pat metu Aistę paguldė į vaikų ligoninę Santariškėse, nes jai skaudėjo ir pūtė pilvuką. Tačiau gydytojai greitai pastebėjo ir kur kas didesnę Aistės bėdą. „Į mamos klausimus, ar Aistutė matys, daktarai atsakyti vengė. Viena gydytoja tikino, kad būna atvejų, kad vaikai pradeda matyti tik ketvirtą mėnesį, kiti sakė: „Būkit stipri, mamyte. Jums bus labai sunku.“
Jūratė su vyru kantriai laukė ir kasdien tikėjosi, kad dukrelė matys. Tačiau niekas nesikeitė. Kuo toliau, tuo labiau aiškėjo, kad Aistė nemato. Gydytojai siuntė pas neurologą, okulistą, bet niekas nieko tiksliai nepasakė. Kai Aistei buvo penki su puse mėnesio, ją nusiuntė į Kauno akių ligų kliniką. Kaune akių ligų specialistai mergaitei diagnozavo Leberio ligą. Akies nervo atrofiją. Operuoti vaiko akių jie nepatarė, stebuklo irgi nežadėjo.
Mama pasakoja, kad dukrai nustačius ligą ne tik rinko informaciją apie ją, bet ir ieškojo, kas galėtų padėti. Kurį laiką visa šeima važinėjo į Sankt Peterburgo Žmogaus smegenų institutą. Laikas bėgo, bet mergaitės regėjimas negerėjo. Nors buvo sakančių, kad „kartais vaikas staiga pradeda matyti sulaukęs ketverių“. Aistės tėvai suprato, kad turi išmokyti savo dukrą visko, ko tik pajėgs, kad turėdama regėjimo negalią mergaitė jaustųsi taip, kaip ir visi kiti jos bendraamžiai.
Pirmasis mokytojas – senelis
Aistė šiltai pasakoja apie savo senelį, kuris labai stengėsi padėti anūkei pažinti pasaulį. „Senelis mane vedėsi į geležinkelio stotį, kad pačiupinėčiau bėgius ir galėčiau įsivaizduoti, kaip ant jų važiuoja traukiniai. Kartą mudu net įlipome į Kaliningrado traukinį ir sulaukėme, kol jis pajudėjo. Drauge lipome ir ant stogo, kad suvokčiau, ką reiškia aukštis. Kartu remontuodavome vandens čiaupus, nes mano mažos rankutės buvo labai vikrios ir aš seneliui galėdavau padėti...“
Aistė parodė, kad aplinkoje ji orientuojasi net geriau už senelį. Senelis mergaitę turėjo nuvesti į muzikos mokyklą. Aistė pradėjo sakyti, kad jie eina ne ten, kur turėtų, nes ji savo mažomis kojytėmis pajuto kitokias grindis. Senelis taip ir nesusigaudė, kur reikėtų eiti. Dainavimo pamoka įvyko, tik ne Balio Dvariono, o Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokykloje, mat mokytoja nesuprato, kad Aistė – kitos mokyklos mokinė... Tačiau visos kitos senelio pamokos buvo labai naudingos.
Tėvai skatino būti savarankiška
Aistė dėkinga tėvams, kad šie neuždarė jos namuose ir anksti leido vaikščioti savarankiškai. Visko nutikdavo. „Kartą, pasiėmusi lėlytės vežimėlį, išėjau sodo takeliais ir pasiklydau“, – sako Aistė. Ji prisimena, kad tą kartą tėvai labai išsigando, nes mergaitė nuėjo prie pat kelio, kuriuo važiuoja daug automobilių.
„Su tėvais ir jų draugais dažnai su palapinėmis išvažiuodavome į gamtą“, – sako Aistė ir pasakoja, kaip dūkdavo su kitais vaikais, plaukiodavo ežere ant rato ir nesijautė esanti kitokia. Aistė prisimena, kad jai nesunku buvo išmokti užsirišti batų raištelius, mergaitė net nustebino ją mokiusį tėtį. Tiesa prie elektrinės viryklės namuose ir dabar darbuotis nedrąsu, nes reikia žinoti, kur ir ką liesti, kas kita mokykloje, kur viryklės pritaikytos neregintiems.
Kodėl nutilo Aistės pianinas
Prisiminusi pirmąjį mūsų susitikimą, per kurį Aistė stebino nepaprastu muzikalumu, – atsisėdusi ant sofos šaukšteliu daužė į lėkštutę išgaudama vaikiškos dainelės melodiją, – klausiu, ar ji nesirengia tapti muzikante, tačiau išgirstu, kad, baigusi muzikos mokyklą „Lyra“, Aistė nebegroja. Merginą žavi literatūrinė kūryba. Ji rašo apsakymus ir kartu su pusbroliu kuria apysaką. Pirmąsias savo pasakas ir apsakymus Aistė parašė Brailio raštu, o mama juos perrašė. Dabar Aistė rašo kompiuteriu, jo klaviatūrą moka atmintinai ir dirba nesinaudodama pele.
Kompiuteriu dirbti Aistę išmokė taip pat neregys Karolis Verbliugevičius. „Jis buvo labai kantrus, paimdavo mano ranką ir vedžiodamas po ekraną pasakojo, kaip ekrane išdėstytos visos komandos...“
„Vakare, kai atsigulu, klausausi muzikos, o mano galvoje sukasi įvairiausi vaizdai, gimsta siužetai“, – sako Aistė. „Nemoku rašyti trumpų apsakymų“, – sako ji ir priduria, kad jau turi parašiusi apie 60 apsakymų, dauguma jų fantastiniai. Mergina labai norėtų išgirsti rašytojų nuomonę apie savo kūrybą, tačiau atsakymo iš Rašytojų sąjungos, kur buvo nusiuntusi apsakymus, kol kas nesulaukė.
Man labai patinka bendrauti
Anksčiau Aistė su tėvais gyveno Žirmūnuose. Mergaitės mama sako norėjusi, kad dukra lankytų darželį prie namų, tačiau ten jos nepriėmė, sakydami, kad bus sunku ir nesaugu, nes vaikai dūkdami gali pastumti, sužeisti. Aistės tėvams visgi pavyko rasti darželį, kurį lankė specialių poreikių turintys vaikai.
Vėliau Aistės tėveliai nusipirko butą Fabijoniškėse, kad Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras dukrai būtų arti. Aistei nereikia net kelio pereiti, kad pasiektų mokyklą, bet mergina sako, kad ji jau seniai savarankiška ir dažnai su draugais išvažiuoja į miestą. Klasėje ji vienintelė turi visišką regėjimo negalią, tačiau visuomet važiuoja į ekskursijas. Aistei labai smagu mokytis Ugdymo centre. Čia turi daug draugų. Kai sykį nukritęs medis sutrukdė Aistei pareiti namo, jai padėti atbėgo būrys klasės draugų. Visgi mergaitė sako, kad mielai lankytų bendrojo ugdymo mokyklą, nes labai mėgsta bendrauti ir susitikti su naujais žmonėmis.
Ne kartą Aistės mama prašė, kad dukrą paimtų į moksleivių vasaros stovyklą. Vis nepasisekdavo, tačiau šią vasarą Aistė pabuvojo net dviejose stovyklose – Plungėje ir Zarasuose. „Plungėje buvau su nereginčiais vaikais ir menininkais, kartu kūrėme, rašydavome Brailio raštu. Nors stovykloje buvau pirmą kartą, jaučiausi visiškai savarankiška, net pati savimi stebėjausi“, – sako Aistė. Antroje stovykloje buvo tik matantys vaikai, bet Aistė tarp jų jautėsi taip pat puikiai. „Kartais nejausdavau, kad nematau“, – sako ji ir priduria, jog vaikai nuo mažumės turėtų bendrauti su įvairias negalias turinčiais vaikais, kad suprastų, jog gyvenime visaip nutinka, tačiau negalią turintys žmonės yra tokie patys, kaip ir visi kiti. Nereikia jų pernelyg globoti, užjausti – tiesiog priimti į savo tarpą, ir tiek.
Atsisveikindama Aistė pasisakė tikinti, kad ateityje dar slypi milijonai dalykų, kuriuos ji turi atrasti.
