Išdidus, savimi pasitikintis, itin tolerantiškas, nieko pernelyg neimantis į galvą, valingas ir atkaklus – būtent toks yra Saulius. Ir, nors reikia būti itin akylam norint pamatyti jo negalią, vieno dalyko niekaip nepaslėpsi – ugninių plaukų, kurie, kaip pats Saulius teigia, atspindi jo ugningą charakterį, todėl vaikinas net neplanuoja jų dažyti kita spalva, o tiems, kurie užgauliodavo būtent dėl plaukų spalvos, tiesiog duodavo į kuprą.
Kovotojas nuo gimimo
Ateidamas į šį pasaulį, Saulius patyrė traumą, bet gydytojai suskubo gelbėti motinos gyvybę. Vis dėlto jis parodė turbūt didžiausią įmanomą ryžtą – gimė net pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis. Iš pradžių gydytojai diagnozavo kairės pusės cerebrinį paralyžių, po kelių mėnesių – regimojo nervo atrofiją. Tokia negalia nei pačiam Sauliui, nei jo tėvams neatrodė panašu į nuosprendį: jie nenuleido rankų, pasirinko nuosekliai ir ryžtingai irtis į priekį. Sauliaus nuomone, gražiai gyventi galima, jei nepaisysi įvairių baimių, nepasiduosi nevilčiai: tereikia siekti svajonių, tikėti tuo, ką darai, neprarasti vilties ir, be jokios abejonės, iš visos širdies mylėti.
Šiuo metu Saulius ne tik studijuoja, bet ir atlieka praktiką antrinės teisinės pagalbos įstaigoje, taip pat kelis kartus per savaitę bent po valandą intensyviai mankštinasi sporto salėje, aktyviai domisi internetinėmis technologijomis ir žmogaus proto bei kūno galimybėmis. Jaunuolis nesimuliuodavo, sąžiningai lankydavo net kūno kultūros pamokas, nors dėl cerebrinio paralyžiaus kairė koja atliekant pratimus visada atsilikdavo.
„Perskaičiau nemažai literatūros ir supratau, kad privalau tobulėti fiziškai. Nenoriu būti „nurašytas“. Į sportą – kaip į šventę, kaip į darbą. Sporto salė daro mane laimingą. Matau, kad kas kartą galiu padaryti vis daugiau ir geriau. Tai motyvuoja. Veidrodyje taip pat matau pokyčius. Labai svarbu tobulinti ne tik kūną, bet ir vidinį pasaulį, asmenybę. Sportas yra disciplina, o disciplina – visada gerai. Mano ligos neeliminuoja manęs kaip žmogaus, jos nereiškia, kad negaliu kažko atlikti“, – įsitikinęs vaikinas. Paklaustas, iš kur semiasi geležinės valios, Saulius šmaikštavo: „Jei trūksta rankų – nusilipdai rankas, jei trūksta krūtinės – nusilipdai krūtinę.“
Apie sportą ir treniruotes vaikinas galėtų kalbėti valandų valandas. Jis nėra iš tų žmonių, kurie pasyviai priimtų pateiktą informaciją, kokius pratimus atlikti. Saulius pats domisi, skaito, ieško trenerių ‒ vienos ar kitos srities specialistų. Kovos menai būsimam teisininkui taip pat nėra svetimi. Vaikinas domisi šiuolaikiniu Rytų kovos menu aikido. Anot Sauliaus, ne visi kovos menai skatina agresiją. Pavyzdžiui, aikido ugdo harmoniją ir pagarbą priešininkui.
Išsivadavo iš baimės gniaužtų
Saulius prisipažįsta, kad nei darželyje, nei mokykloje patyčių jam neteko kęsti, mat hiperaktyvus jaunuolis ne tik keldavo baimingą pagarbą, bet ir buvo lyderis, autoritetas. „Su hiperaktyviais vaikais tiek darželiuose, tiek mokyklose yra sunku: jei neįdomu, jie tiesiog negali susikaupti, išlaikyti dėmesio. Mokant reikia naudoti interaktyvias priemones, nes sausas mokslas tiesiog nepasieks tokių vaikų. Neįgaliųjų mokyklose niekas nemoko ir nedrąsina jų eiti į viešumą, būti socialiems, už save atsakingiems. Mokiniai su negalia yra labai susikaustę, baikštūs, o mokykla nieko nedaro, kad pakeistų tokių vaikų vidinį pasaulį. Galiu drąsiai teigti, kad dar ir dabar neįgalieji mokyklose yra užguiti“, – iš šono savo akimis kadaise matęs tokią situaciją kalbėjo Saulius.
Šis jaunas žmogus nuo pat mažumės suprato, kaip veikia sistema, kaip žmogų varžo įvairios baimės: „Nuo pat vaikystės analizuodavau sėkmės lydimų žmonių veiksmus. Jei dirbsi sistemoje, yra didelė tikimybė, kad nieko doro nepasieksi – svarbu daryti tai, kas tau pačiam įdomu, nuodugniai gilintis, neatsiduoti baimei ir neteisybei.“
Pagrindinę mokyklą baigęs su aklaisiais ir silpnaregiais, Saulius padarė tai, apie ką, anot vaikino, retas neįgalusis išdrįstų pagalvoti – toliau pasirinko mokytis su vaikais, neturinčiais negalios. „Dažniausiai neįgaliųjų tėvai bijo leisti savo vaikus mokytis su neturinčiaisiais negalios. Daugelis neįgaliųjų dar ir dabar klauso tokių patarimų, nes įsivaizduoja, kad mokykloje iš jų bus tyčiojamasi, jie bus užgauliojami. Neverta pasiduoti tokioms baimėms. Žinoma, mokyklos dar nėra pasiruošusios neįgalius vaikus integruoti į visuomenę. Dar blogiau, jei žmogus turi dvi ar daugiau negalių“, – atvirai kalbėjo Saulius. Reikia pasidžiaugti, kad būtent šiam ypatingam žmogui mokykla, kurioje mokėsi negalios neturintieji vaikai, atnešė vien džiaugsmą.
Svajonės siekia studijuodamas teisę
Sunkiai matantis jaunuolis – ekscentriškas ir nepriklausomas, išsivadavęs iš įvairiausių baimių gniaužtų. Nors sakoma, kad nereikia bijoti, – tai patarimas kvailiams, vienas Dievas žino, kiek daug galėtume padaryti, jei mūsų nevaldytų šis jausmas. Saulius nuo pat vaikystės drąsiai rėždavo savo nuomonę, jo niekas negalėdavo priversti ką nors daryti, jei to nenorėdavo. Štai ir pavyzdys – silpnaregis vaikinas gyvenime nenešiojo akinių. Tiesiog nenorėjo.
Vis dėlto prastas regėjimas Sauliui nesutrukdė studijuoti norimą specialybę – teisę: „Iš pradžių fakulteto administraciją ištiko lengvas šokas, kai sužinojo, jog noriu studijuoti, nes neįsivaizdavo, kaip reikės su manimi dirbti. Galiu pasidžiaugti, kad VDU turbūt yra pats liberaliausias universitetas neįgaliesiems, maksimaliai pritaikytas kiekvieno poreikiams, mat neįgaliųjų ten studijuoja apie 140. Prie mano poreikių taip pat buvo prisitaikyta: dėstytojai ruošia skaidres, kompiuterinį medžiagos variantą.“ Saulius teigia, kad daug kas priklauso ir nuo paties studento. Nuo to ar jis sugebės dėstytojui paaiškinti ko jam konkrečiai reikia, kad galėtų sklandžiai studijuoti.
„Aš negaliu“ virsta į „aš galiu“
Šiuo metu Saulius gyvena laukimu: Amerikoje atliekami kamieninių ląstelių tyrimai, tad yra vilties, kad netolimoje ateityje vaikinas pasaulį matys ryškiai. Paklaustas, ar norėtų būti gimęs sveikas, Saulius nevyniojo žodžių į vatą ir nepagražindamas situacijos atsakė: „Mano tikslas yra būti sveikam. Pikta, kad ne pats esi kaltas, kad taip nutiko, bet nieko negali padaryti.“
Saulius nori skleisti gerąją žinią ir padrąsinti visus neįgaliuosius: „Nori studijuoti – stok į universitetą, nori išmokti vairuoti – mokykis. Svarbiausia yra didžiulis noras ir užsidegimas. Negalia daro stipresniu žmogumi, suteikia progą stengtis labiau už kitus. Mūsų visuomenė jau beveik pasiruošusi priimti kitokius pagal išorę, bet lygiai tokius pat pagal vidų. Negalima nustoti siekti svajonės, kad ir kokių neigiamų nuostatų turėtų aplinkiniai, netgi šeimos nariai ar draugai. Pasakymas „aš negaliu“ tėra vidinis nusiteikimas, kurį būtina ignoruoti ir rauti su šaknimis. Šį pasakymą reikia keisti pasakymu „aš galiu“, susidėlioti tikslų planą.“ Pats Saulius svajoja kada nors turėti vairuotojo pažymėjimą. Ar nors vienas galėtų tuo suabejoti?
Gražiausi žodžiai – pabaigai. „Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad, metams bėgant, mano geriausiu draugu taps mano sūnus. Jis moka ir laiku atsiriboti, ir, kai reikia, pastatyti į vietą“, – džiaugdamasi sūnumi kalbėjo žymi dizainerė Lina Narbutienė, kuri tikrai jaučiasi išdidi mama.
