Kelias svajonės link
Jonas Bernotavičius pasitinka su šypsena. „Turiu gerą žinią, – sako. – Aš vėl rašau eilėraščius!“ Kai vasarą kalbėjomės apie naujausioje žmonių su negalia parodoje eksponuojamus Jono paveikslus, paklaustas apie poeziją jis tik mostelėjo ranka. Ir tarstelėjo: „Dar neatėjo laikas...“ Dabar Jonas džiaugiasi, kad grįžo įkvėpimas, jis ir vėl paniro į kūrybą. Išreikštą ne tik poetiniu žodžiu, bet ir laisvu, drąsiu teptuko potėpiu.
Keturis dešimtmečius tapybai atidavęs tautodailininkas Jonas Bernotavičiaus dailės mokslų išmanymą patvirtinančio diplomo neturi. Vyriškis prisimena tapyba susidomėjęs bene devynerių būdamas. Dar po trejų metų piešimo mokytojas, įsitikinęs, kad šis domėjimasis iš tiesų rimtas, jam padovanojo didelę dėžę aliejinių dažų. Nuo tada ir prasidėjo jo kelias svajonės link. Gyvenimas Joną vėtė ir mėtė.
Nepasisydamas visų patiriamų sunkumų (užaugo vaikų namuose, kuriuose jį, vos dviejų metų berniuką, paliko mama, ilgai gyveno internatinėje mokykloje), jis atkakliai ir kantriai siekė tapti dailininku. Neatsispyręs tapybos traukai, užsirašė į sostinėje veikusią Vaikų dailės mokyklą, kuri turėjo vakarinį skyrių suaugusiesiems. Ketverius metus uoliai lankė užsiėmimus, daug išmoko iš tuomet ten dirbusių garsių dailininkų, grafikų, architektų. Tiesa, mokyklos baigimo pažymėjimo Jonas Bernotavičius neturi, nes teko rinktis – sumokėti paskutinę įmoką už mokslus ir likti tuščiomis kišenėmis ar tuos pinigus pasilikti pragyvenimui. Nusprendęs, kad, išskyrus pažymėjimą, daugiau vargu ar ką begaus, egzaminų nelaikė.
Dvidešimt metų tapyba buvo jo gyvenimo tikslas ir kasdienis darbas. J. Bernotavičius turėjo nemažą būrį gerbėjų. Tačiau netikėtai vyro gyvenimas apvirto aukštyn kojom – Joną ištiko insultas. Po kurio laiko dar ir širdies vožtuvą pakeisti prireikė. Ir iš naujo mokytis gyventi bei tapyti.
Liga buvo silpnesnė nei noras tapyti
Žmonių su negalia plenerams vadovaujanti dailininkė Irena Petravičiūtė-Zacharova neabejoja, kad visi žmonės turi neatskleistų talentų, tereikia sukurti palankią aplinką jiems atsiverti.
Joną Bernotavičių vadovė pažįsta beveik 10 metų. Ši pažintis prasidėjo nuo pirmojo Vilniaus krašto žmonių su negalia sąjungos surengto plenero. Tąsyk dailininkė prisimena išvydusi ne itin drąsų, iki galo dar neišsilaisvinusį menininką. „Jonas labai poetiškos sielos, tačiau labai uždaras. Kalba konkrečiai arba visai nekalba“, – pasakoja dailininkė.
Liga pakeitė ne tik įprastinį J. Bernotavičiaus gyvenimą, bet paveikė ir jo tapybą. Išgyvento insulto padariniai – dešinės kūno pusės paralyžius. Tačiau net sunkiausia liga neįveikia vidinių žmogaus nuostatų. Jonas neįsivaizdavo gyvenimo be dailės. Supratęs, kad paralyžiuota ranka tapyti negalės, perėmė teptuką į kairiąją. Pirmuoju rimtu išbandymu tapo mirusios fleitininkės portretas. Jį nutapęs, J. Bernotavičius suprato, kad šitaip piešti nepajėgs.
Ieškodamas išeities, susikūrė savo tapybos būdą – kairiąja ranka pradėjo ne linijas piešti, o dėlioti taškus, kurie susilietų į vientisą visumą, vaizduotėje susikurtus vaizdus. I. Petravičiūtė-Zacharova prisimena – iš pradžių jo potėpiai buvo šiurkštoki, gruoblėti, tačiau ligai tolstant, paveikslai keitėsi. „Norėčiau kasryt nubusti prie jo paveikslų“
Irenos vadovaujami plenerai turi bendrą pavadinimą – „Teigiamos emocijos per dailę“. Tokio tikslo dailininkė ir siekia. „Bendraudama su tais žmonėmis matau, kaip jie sveiksta, tampa atviresni. Tai bendravimas ne tik su menu, bet ir su aplinkiniais, sveikesniais žmonėmis. Jie semiasi energijos iš išorės, iš spalvų pasaulio.“
Šiandien Irena Petravičiūtė-Zacharova Joną vadina profesionaliu dailininku, neturinčiu jokios negalios. „Aš nematau jame sergančio žmogaus. Jo paveikslai sakyte sako, kad vidumi šių kūrinių autorius sveikas, tyras, švarus. Jis susikoncentravęs, susiformavęs kaip stabilus dailininkas, galintis keliauti į Europą ar dar plačiau“, – įsitikinusi I. Petravičiūtė-Zacharova.
Net ir tamsiomis, kontrastingomis spalvomis tapyti Jono Bernotavičiaus paveikslai švyti vidine šviesa, įkvepia siekti kažko gražaus, dar nepatirto, skatina nepasiduoti gyvenimo sunkumams. Į tai dėmesį atkreipia ir dailininkė. Pasak jos, gal prieš trejus ar ketverius metus Jono paveiksluose atsirado „šviesa tunelio gale“ ir kuo toliau, tuo labiau plečiasi. Dailininkas netgi pašviesino kai kuriuos anksčiau tapytus paveikslus, o ant jo molberto vis dažniau atsiranda pastelinėmis spalvomis išreikštos vizijos. Jonas šių pokyčių nesureikšmina ir sako, kad bet kuris jo tapytas paveikslas atspindi to meto vidinę būseną. „Šviesu paveiksluose, vadinasi, šviesu ir mano sieloje“, – atvirauja dailininkas.
„Savo paveiksluose jis atranda šviesos pjūvį. Ir visada viską nuosekliai užbaigia – nuo vakaro spalvų pereina į ryto, aušros šviesas. Ir taip pereina per visą paros ciklą. Paveiksluose gali kartotis tema, bet niekada nesikartoja dvasinis pasaulis ir laikas. Visada jo pasąmonėje yra tas šviesos taškas. Kompozicijoje harmonijos pagrindu laikomas vadinamasis aukso pjūvis Jono kūryboje yra šviesos blyksnis. Ir šventas tikėjimas, kad tai, ką norėjau, tą ir padariau, – po Jono Bernotavičiaus kūrybinį pasaulį vedžioja dailininkė Irena Petravičiūtė-Zacharova. – Norėčiau kasryt nubusti prie jo paveikslų – tai taip tikra, gera, taip nuoširdu.“
Kad paveikslai būtų matomi
Vilniaus krašto žmonių su negalia sąjungos patalpose neseniai įsikūrė nedidukė dailės studija. Molbertas, nebaigta tapyti drobė, dažais aptaškyta dailininko paletė... Tai ‒ Jono Bernotavičiaus kūrybinė erdvė, kurioje pastaruoju metu ir gimsta jo paveikslai.
Čia susikurti mažutę kūrybinę studiją negalią turintį menininką privertė gyvenimas. Kol gyveno trijų kambarių bute, viename galėjo įsikurti kūrybines dirbtuves. O kai šio buto nebegalėjo išlaikyti ir iškeitė jį į du kambarius, pomėgio tapyti Jonas nedrįso iškelti aukščiau šeimos gerovės. Juolab kad dailininkas ne akvarelę lieja, o ganėtinai aitrų kvapą skleidžiančiais aliejiniais dažais drobes margina. Teko ieškotis prieglobsčio kitur.
Bičiulišką pagalbos ranką ištiesė Vilniaus krašto žmonių su negalia sąjungos vadovė Loreta Paulauskienė. Nuo 2008-ųjų ši organizacija rengia žmonių su negalia dailės plenerus. Jonas – nuolatinis šių kūrybinių stovyklų dalyvis. Tad kaipgi nepadėsi?
Irena Petravičiūtė-Zacharova puikiai žino, kaip svarbu, kad dailininkas pajustų, jog jo paveikslais žmonės domisi, įsileidžia juos į savo namus. Kiekvienas nupirktas darbas įkvepia autorių, gimsta naujos idėjos, nauji kūriniai. Dailininkė daro viską, kad jos mokiniai savo paveikslų nerikiuotų už spindų ar komodų, o rodytų žmonėms, stengtųsi parduoti. Ir pati ieško tokių galimybių. Moteris džiaugiasi susitarusi dėl paskutiniojo plenero dalyvių paveikslų aukciono Teismo rūmuose. Ten šie paveikslai turėtų būti nupirkti. Sutarta, kad pusė už kiekvieną darbą gautos sumos atiteks autoriui, kita pusė – Vilniaus krašto žmonių su negalia sąjungai naujiems plenerams rengti, padėti atsiskleisti naujiems talentams.
