Visi galėjo pasilinksminti.
Ir pasidžiaugti bendravimu.
Bendrijai vadovauja Asta Bložytė.
Ji atėjo dirbti prieš keletą metų.
Ir iš karto bendrijoje pakeitė tvarką.
Seniau dienos centro lankytojai tik lipdydavo ir spalvindavo.
Asta pradėjo juos mokyti savarankiškumo.
Ir bendrauti kaip su suaugusiais žmonėmis.
Kurie patys gali nuspręsti.
Ir būti atsakingi.
Socialine darbuotoja čia dirba Agnė Baronaitė.
Vadovės pasakoja.
Kad kartais tėvams patogiau.
Kai jų vaikai visą dieną tik žiūri televizorių.
Tada jie nieko daugiau nenori.
Bet dėl to nieko ir neišmoksta.
Todėl dienos centre jos ėmėsi žmones su negalia ugdyti.
Ir mokyti savarankiškumo.
Jos supranta tėvus.
Jie yra pervargę.
Ir kartais net nežino.
Kaip tinkamai elgtis su neįgaliais vaikais.
Bendrijos vadovė prisimena darbo pradžią.
Organizacija gavo naujas patalpas.
Bet jos buvo labai apleistos.
Jas reikėjo smarkiai tvarkyti.
Bet neturėjo tam pinigų.
Bendrijos nariai nepadėjo remontuoti.
Pačios darbuotojos ėmėsi darbo.
Daug padėjo jų draugai ir giminės.
Vieni davė pinigų medžiagoms.
Kiti padėjo darbuotis.
Šiais metais bendrija gavo dar vienas patalpas.
Jas skyrė dirbtuvėlėms.
Šį kartą remontuoti padėjo patys bendrijos nariai.
Ir dienos centro lankytojai.
Vadovė džiaugiasi.
Kad patys neįgalieji lankytojai prisidėjo.
Nes taip jie gali pamatyti.
Kad viską reikia pasidaryti patiems.
Ir nemažai pasistengti.
Bet dabar visiems labai patinka.
Kad gali būti jaukiame kambaryje.
Taip pat visi kartu sutvarkė kelių bendrijos narių namus.
Dienos užimtumo centre neskirsto darbų į vyriškus ir moteriškus.
Visi daro tai, ką gali.
Kas tinka jų jėgoms.
Dirbtuvėlėms bendrija nupirko reikalingų įrankių.
Todėl patys centro lankytojai gali daug ką pasidaryti.
Vadovė sako.
Kad reikia šiais žmonėmis pasitikėti.
Ir leisti jiems naudotis įrankiais.
Ne visi gali elgtis saugiai.
Bet ji žino, kurie dirba tikrai gerai.
Ir būna atsargūs.
Kai kuriems lankytojams sunkiau sekasi.
Bet ir jie turi tinkamų darbų.
Jie gali lieti žvakes.
Arba verti karolius.
Dienos centro darbuotojos pasakoja.
Kad visus darbus lankytojams paaiškina.
Kam skirti jų rezultatai.
Kad į maišelius sudės dovanas.
Siuvinėtais paveikslėliais papuoš maišelius.
Socialinė darbuotoja Agnė sako.
Kad stengiasi daryti labai gerus darbelius.
Kad žmonės norėtų juos pirkti.
Ir naudoti.
Bet labai svarbu, kad juos darytų patys neįgalieji.
O ne socialiniai darbuotojai.
Nors kartais labai norisi padėti.
Bet geriau, kad kiekvienas centro lankytojas rastų tai, ką sugeba.
Ir keliese darytų vieną gaminį.
Vieni kitiems padėdami.
Tai užtrunka ilgiau.
Bet taip visi išmoksta dirbti.
Dienos centro lankytojai kalbasi apie Lietuvą.
Apie patriotizmą.
Vadovės juos ragina eiti balsuoti.
Taip pat savo dienos centre rengia rinkimus.
Čia renka komendantą ir ūkvedį.
Jie turi prižiūrėti tvarką.
Visi lankytojai gali dalyvauti jų rinkimuose.
Taip mokosi suprasti.
Kad jų nuomonė svarbi.
Ir kad jie patys gali nuspręsti.
Savo žmones vadovės moko ir rūpintis aplinka.
Žiemą pabarstyti takelius smėliu.
Parkuose rinkti šiukšles.
Visi turi žinoti.
Kad yra atsakingi už savo aplinką.
Ir visi turi rūpintis.
Kad gyventi būtų maloniau.
Taip pat bendrija padeda ir kitiems.
Nuo vasaros neįgaliųjų mamos lanko kitus žmones.
Kuriems reikia pagalbos namuose.
Centro lankytojų mamos dažnai yra vienišos.
Joms susirasti darbą labai sunku.
Tad jos dalyvauja savanorystės projekte.
Dar vienas projektas vadinasi „Atsineški savo spalvą“.
Jis skirtas skatinti jaunimo savanorystei.
Bendrijos nariai eina į mokymo įstaigas.
Ir kviečia savanoriauti studentus.
Bei kitus jaunus žmones.
Šiame centre daug dėmesio skiriama savarankiškumui ugdyti.
Kartais lankytojai gauna užduočių.
Ir jas turi atlikti visai savarankiškai.
Pavyzdžiui, turi autobusu nuvažiuoti į parduotuvę.
Visi kartu pasitaria.
Ir jiems pavyksta.
Jie randa ir autobusų stotelę.
Ir patį prekybos centrą.
Taip žmonės mokosi stebėti aplinką ir ženklus.
Būti atidūs.
Tokių dalykų mokyklose nemoko.
Bet jie labai reikalingi.
Asta ir Agnė su jais kalbasi apie negalią.
Seniau su šiais žmonėmis apie tai niekas nekalbėjo.
Dabar jie supranta.
Kad reikia daugiau mokytis.
Ir stengtis būti savarankiškiems.
Kalbasi ir apie istoriją.
Ir apie savo lytiškumą.
Visi esam vyrai arba moterys.
Todėl ir žmonės su negalia turi apie save žinoti.
Mokėti pavadinti savo kūno dalis.
Ir žinoti, kad kiti negali daryti su tavo kūnu, ką nori.
Vadovės džiaugiasi.
Kad pavyksta centro lankytojus mokyti.
Jie tapo atsakingesni.
Ir labiau nori išmokti.
Sužinoti ką nors naujo.
Namuose žiūri laidas apie gyvūnus.
Ir apie kitas šalis.
Susirinkę pasakoja apie tai.
Seniau daugelis sunkiai kalbėdavo.
O dabar jie moka naujų žodžių.
Drąsiau kalba.
Bendrijos darbuotojos įsitikinusios.
Kad tokiose organizacijose turi dirbti profesionalai.
Kurie žino, kokius tikslus kelti.
Ir kaip jų siekti.
Seniau bendrijoje dirbo tų pačių vaikų mamos.
Bet jos buvo pavargusios.
Nes tą patį daro ir namuose.
Kai atėjo profesionalios darbuotojos, visa tvarka pasikeitė.
Tokios organizacijos turi netylėti.
Jos turi skelbti pranešimus apie savo darbus.
Ir kylančias problemas.
Reikia daug kalbėti ir stengtis, kad išgirstų valdžia.
Tie žmonės, kurie priima sprendimus.
Darbuotojos apgailestauja ir dėl to.
Kad už tokį darbą labai mažai moka.
Bet dirbti reikia labai daug.
