Darbo jie neranda.
Kaip išgyventi?
Apie tai pasakoja sutrikusio intelekto žmonių bendrijos Vilniaus „Viltis“ vadovė Birutė Šapolienė.
Proto negalią turintys vaikai eina į mokyklas, dienos centrus.
Bet suaugę jie tampa našta savo šeimai.
Neįgalumo pensijos labai mažos.
Rasti darbą beveik neįmanoma.
Itin sudėtinga turintiesiems lengvesnę negalią.
Jų pašalpos ir pensijos labai mažos.
Už dienos centro lankymą ir transportą reikia susimokėti.
Net nuo mažiausios pensijos.
Žmonės visą gyvenimą priversti būti išlaikomi artimųjų.
Nemaža dalis jų gali dirbti ir būti naudingi.
Daugelyje Europos šalių dirba net didelį intelekto sutrikimą turintys žmonės.
Jie gauna atlyginimą.
Dauno sindromą turintys žmonės dirba siuvyklose, valgyklose, stalių dirbtuvėse, kavinėse.
Sutrikusio intelekto žmonės tvarko, remontuoja butus.
Jie augina daržoves, gėles ir atlieka daug kitų darbų.
Gerų pavyzdžių yra ir Lietuvoje.
Vidmantas Gasperas dirba įmonėje „NTB Valda“.
Jis dirba su sutartimis.
Vidmantas jas atneša, išsega.
Kartu dirbantis žmogus jas sutvarko.
Vidmantas vėl susega, surūšiuoja ir sudeda į dėžes.
Jis labai patenkintas, kad turi darbą.
Patenkintas ir jo darbdavys.
Vidmantas darbštus, atsakingas, labai stengiasi.
Vidmantas džiaugiasi savo pareigų pavadinimu.
Jis yra archyvaras.
Vaidas Savickas Vilniaus „Viltyje“ dirba pagalbiniu darbininku.
Jį visi giria.
Vaidas tvarkingas, darbštus, mielai padeda kitiems.
Vaidas tvarko aplinką.
Padeda atlikti įvairius darbus.
Tokie žmonės galėtų būti naudingi ir kitose įmonėse.
Darbo birža remia neįgaliųjų įdarbinimą.
Bet žmonių su proto negalia nenori darbdaviai.
Vaidas su keliais draugais dirbo Pavilnių-Verkių parke.
Jie genėjo medžius, tvarkė aplinką, darė visus kitus darbus.
Parkui buvo nauda.
Intelekto negalią turintieji galėtų šį darbą puikiai dirbti ir kitur.
Tačiau to Lietuvoje nėra.
Gintarė Gurskaitė dirba valytoja vienoje įmonėje.
Ji išneša šiukšles, valo dulkes, nublizgina veidrodžius, išsiurbia kilimus.
Gintarė atsakinga ir darbšti.
Valytojos darbas jai patinka.
Tačiau jis yra labai sunkus.
Neįgaliesiems tenka dirbti labai daug.
Gintarė dirba kiekvieną dieną po 3 valandas.
Net ir savaitgaliais.
Už tai ji gauna 160 eurų atlyginimą.
Kai suserga kitas darbuotojas, tenka dirbti ir už jį.
Už tai niekas nesumoka.
Tai yra neįgaliųjų išnaudojimas.
Todėl darbuotojai šioje įmonėje dažnai keičiasi.
Šioje įmonėje valytoja bandė įsidarbinti kita Vilniaus „Vilties“ globojama mergina.
Jai nepavyko.
Ji išsigąsdavo didelių parduotuvės erdvių.
Nesuprasdavo, kur ir ką daryti.
Įmonė nesirūpino, kaip tai merginai padėti.
Bendrojo lavinimo mokyklose proto negalią turinčių vaikų nemoko savarankiškumo.
Todėl baigę mokyklą jie labai sunkiai prisitaiko.
Profesinių mokyklų auklėtiniai praktiką turėtų atlikti darbo vietoje, o ne mokykloje.
Kitaip atėję į įmonę jie nesupranta, kaip dirbti.
Neįgalieji mokosi nereikalingų specialybių.
Žmogus su proto negalia dažnai mokomas būti gėlininko padėjėju.
Jis išmoksta pinti vainikus ir prižiūrėti augalus.
Bet tokio darbo neranda.
Dar mokosi būti fotografais arba leidybos specialistais.
Žmonėms su proto negalia tai nėra tinkamos specialybės.
Vieni jie nepajėgia atlikti staliaus, apdailininko darbų.
Gali būti tik pagalbininkai.
Bet tokiems darbams jų niekas nenori priimti.
Proto negalią turintiesiems reikia ieškoti paprastesnių darbų.
Įmonė turėtų gerą, atsidavusį savo darbui darbuotoją.
Jam reikėtų skirti tik truputį daugiau dėmesio.
Daug proto negalią turinčiųjų lanko dienos centrus.
Ten jie daro darbus iš molio, medžio, siuva, mezga.
Šie dirbiniai parduodami mugėse.
Už juos gauti pinigai naudojami medžiagoms pirkti.
Lankantieji dienos centrus už savo darbą galėtų šiek tiek uždirbti.
Arba tą dieną nemokėti už pietus.
Tada jie labiau stengtųsi.
Europoje taip ir daroma.
Lietuvoje kai kur irgi taip yra.
Laimos Subačienės sūnus Rolandas lanko „Lobių dirbtuves“.
Ten jis dirba įvairius medžio darbus.
Jis dažo, tvarko kiemą, šluoja lapus.
Už parduotus darbus Rolandas gauna šiek tiek pinigų.
Jis neseniai parsinešė 10 eurų ir buvo labai laimingas.
Iš darbo Rolandas grįžta gerai nusiteikęs ir atsipalaidavęs.
Įsidarbinti neįgaliesiems trukdo ir darbdavių baimės.
Jei neįgalieji bus matomi, tos baimės išnyks.
Daugiau padėti galėtų ir valstybė.
Dabar socialinės įmonės gauna didelius pinigus.
Bet proto negalią turinčių žmonių nepriima.
Todėl Vilniaus „Vilties“ vadovė svajoja, kad jie rastų darbą, kurį sugeba dirbti.
