Šią dieną visi kviečiami palaikyti Dauno sindromu sergančius žmones.
Tiesiog užsimauti skirtingas ryškių spalvų kojines.
Ir taip atkreipti dėmesį į sergančius bei jų gyvenimą.
Vienas iš septynių šimtų gimusių kūdikių turi šį sindromą.
Dauno sindromą turinčio vaiko gali susilaukti kiekviena šeima.
Ir visai nesvarbi šeimos gyvenamoji aplinka ar gyvenimo būdas.
Dauno sindromą turintį vaiką dažniau pagimdo vyresnės moterys.
Tačiau tokio vaikelio susilaukia ir vis daugiau jaunesnių moterų.
Šeimos nori atkreipti visuomenės dėmesį į neigiamus žodžius.
Dauno sindromą turintys vaikai dažnai vadinami daunais.
Tokius vaikus galima apibūdinti kur kas gražiau.
Pavyzdžiui, vadinti saulės vaikais ar sauliukais.
Visuomenė dar nesubrendusi priimti kitokių žmonių.
Kartais šeimos išgirsta, kad su tokiais vaikais reikia sėdėti namie.
Dalis Dauno sindromą turinčių vaikų galėtų lankyti paprastus darželius.
Ir mokytis kaip kiti vaikai bendrojo lavinimo mokyklose.
Daugumai tokių vaikų reikia padėjėjo pagalbos.
Nes jų vystymasis lėtesnis ir jie elgiasi ne taip, kaip bendraamžiai.
Į mokyklą atėjęs septynerių metų vaikas elgiasi kaip penkerių metų.
Dėl to, tėvams dažnai siūloma vesti tokius vaikus į specialias mokyklas.
Nes ten tokiems vaikams lengviau mokytis, nebus patyčių.
Tačiau kitokioje mokykloje besimokantis vaikas nebemokės gyventi įprasto gyvenimo, nes įpras prie patogių sąlygų.
Lietuvoje tokiems vaikams nesudarytos sąlygos baigti 12 klasių.
Pasaulyje yra atvejų, kai žmogus su Dauno sindromu baigia mokyklą.
Tada įstoja į universitetą mokytis toliau.
Kai žmogaus intelektas žemesnis, jam reikia ilgiau mokytis.
Tačiau jis gali daug ko išmokti.
Pagal įstatymus Lietuvoje tokie vaikai gali baigti tik 10 klasių.
Po 10 klasių jie mokosi specialybės.
Tačiau dažnai tai būna tik teorinės žinios.
Ir jų pritaikyti nepavyksta.
Šiuos specialybių mokslus galima vadinti laisvalaikiu.
Jaunuoliai eina tarsi į dar vieną mokyklą.
Užsienyje žmonės su Dauno sindromu savarankiškesni.
Yra dirbančių, keliaujančių viešuoju transportu.
Ir Lietuvoje yra žmonių, kurie galėtų gyventi savarankiškai.
Dauno sindromu sergantis vaikas gauna per mažai nemokamų paslaugų.
Tokiems vaikams reikia nuolatinės gydytojų pagalbos.
O mokamų paslaugų kainos daugumai šeimų per didelės.
Šiuo metu Lietuvoje tėvai gyvena nežinioje, jų niekas nemoko.
Išėjusios iš ligoninės šeimos nežino, ką daryti su tokiu vaiku.
Patyrę gydytojai pasistengia, pasidalija patirtimi.
Tačiau mažoje ligoninėje dirbantis gydytojas gali nežinoti nei kaip, nei ką sakyti.
Nuo to, kaip gydytojai nuteikia tėvus, priklauso šeimos gyvenimas.
Šeima užsidarys savyje arba gyvens įprastą gyvenimą.
Kartais gydytojams reikėtų šiek tiek daugiau žinių.
Jie turėtų tinkamai pasakyti tėvams apie gimusį kitokį vaiką.
Jau gimdymo namuose šeimos turi gauti informaciją.
Ir sužinoti apie Žmonių su Dauno sindromu organizaciją.
Tada būtų užtikrinta, kad tėvai gaus reikiamų žinių ir patarimų.
Dauno sindromą turintys vaikai linksmi, sumanūs, rūpestingi.
Ir nuo jų mes skiriamės labai nedaug.
