Vaikai neturėjo teisės į mokslą, jų nepriėmė mokyklos.
Todėl tėvai, kurie augino tokius vaikus, turėjo 2 pasirinkimus.
Arba atiduoti vaikus valstybei, arba savarankiškai auginti ir lavinti namuose.
Buvo manoma, kad neįgalūs vaikai gimsta tik apsileidusiose šeimose.
Vėliau buvo įkurta organizacija, kuri žengė drąsų žingsnį.
Ji priminė visiems, kas yra sutrikusio intelekto žmonės ir jų tėvai.
Visi tėvai laukdami vaikelio susikuria svajonių kūdikį.
Tėvai nusivilia, jei vaikas gimsta ne tos lyties.
Arba jo plaukų spalva ne tokia, kokią įsivaizdavo.
Gimdymo namuose gimus neįgaliam vaikui tėvus ištinka šokas.
Sunkiausia yra motinai, kuri dažniausiai slepia vaiko negalią.
Nes ji nenori būti pasmerkta.
Dažnai reikia labai daug pagalbos, kad moteris pamiltų tokį vaiką.
Tėvai labai skirtingai priima savo vaikus.
Reakcija priklauso nuo moters asmeninės patirties.
Taip pat ryšio šeimoje, socialinės šeimos padėties.
Yra 3 grupės tėvų, kurie turi neįgalius vaikus.
Vieni tėvai nenori patikėti vaiko sutrikimu.
Jie mano, kad visa tai yra klaida, todėl mėgina pagydyti vaiką.
Kiti tėvai nemato, kad jų vaikas nėra sveikas.
Jie atsisako papildomo lavinimo ar gydymo.
Yra ir tokių tėvų, kurie nuleidžia rankas.
Tačiau tokių yra mažuma.
Vis daugiau tėvų pagalbą gauna ankstyvame vaiko amžiuje.
Neįgalių žmonių padėtis atokiose gyvenvietėse labai skirtinga.
Tai nepriklauso nuo savivaldybės surenkamų pajamų.
Yra daug mažas pajamas gaunančių savivaldybių.
Ir jose kuriamos tarnybos, teikiama pagalba neįgaliesiems.
Ir yra dideles pajamas gaunančių savivaldybių.
Tačiau jose neįgaliųjų padėties labai sunki.
Dienos centrai ir užimtumo grupės yra skirti jaunesniems žmonėms.
Sutrikusios raidos žmonės sensta greičiau.
Tačiau pagalbos centrų ar programų vyresniems žmonėms nėra.
Vyresnių neįgaliųjų padėtis Lietuvoje sunki.
Valstybės skiriamos pajamos jiems labai mažos.
Labai skaudi situacija, kai miršta suaugusiojo neįgalaus žmogaus tėvai.
Tuomet toks žmogus patenka į pensionatą ir palūžta.
Nes jis mažai bendravo su aplinka, tačiau jautė pagarbą.
Tokie žmonės labai greitai ir patys išeina.
Šiuolaikiniuose pensionatuose išdažytos sienos, pakabintos užuolaidos.
Juose padaugėję tualetų, žmonės dažniau gali praustis.
Be to, sumažinti gyvenamieji kambariai.
Dabar juose gyvena jau tik po keturis žmones.
Pensionatai yra švarūs ir pakankamai tvarkingi.
Tačiau žmonės neturi privatumo, trūksta prižiūrėtojų.
Tokiose įstaigose gyvena labai daug žmonių.
Todėl jose dažnai pasitaiko konfliktų ir pažeidimų.
Su neįgaliais žmonėmis reikia pažindinti nuo vaikystės.
Vaikų darželyje vaikai turi būti lavinami vienodai.
Tada užaugus sveikiems vaikams kiltų mažiau klausimų.
Be to, tėvams, kurie augina neįgalius vaikus, trūksta pasitikėjimo.
Reikia nepamiršti, kad ir neįgalieji yra žmonės.
Jie gali prisidėti prie valstybės gerovės, kurti pridėtinę vertę.
Be to, turime atidžiau rinktis politikus.
Galiausiai visoms pusėms reikia daugiau kalbėtis ir eiti į viešumą.
