Jis sėdi neįgaliojo vežimėlyje.
Tomas Šernas buvo Lietuvos muitinės pareigūnas.
Jis vienintelis liko gyvas po Medininkų tragedijos 1991 metais.
Tada Medininkuose sovietų kariai nužudė septynis pasienio darbuotojus.
Kalėdų išvakarėse Tomas Šernas kalbėjo apie atleidimą, gyvenimą ir negalią.
Jis sakė, kad Dievas nėra tik ramybė.
Jėzus laukia iš mūsų atsakingumo ir teisingo pasirinkimo.
Viską, kas tave slegia, patikėk Jėzui Kristui.
Atleidimas yra Aukščiausiojo valioje.
Turime pasitikėti Jėzumi ir daryti taip, kaip jis nori.
Mes turime pabandyti suprasti neapykantos kupiną žmogų.
Kodėl tas žmogus visų nekenčia?
Gal jis vienišas ir niekam nereikalingas.
Gal jam viduje labai skauda?
Dievas myli net patį nuodėmingiausią žmogų.
Tomui Šernui po Medininkų tragedijos buvo sunku atsigauti.
Bet jis neprarado vilties.
Galvojo, ką gali nuveikti būdamas neįgalus.
Neįgaliam žmogui reikia ne gailesčio ir užuojautos.
Reikia padėti jam pasijusti tokiu pat žmogumi kaip ir kiti.
Po Medininkų tragedijos Tomas nutarė studijuoti tai, kas jam įdomu.
Jis įstojo į Klaipėdos universitetą, Evangeliškosios teologijos katedrą.
Ten studijavo tikėjimo tiesas.
Tapo kunigu.
Tomas Šernas dabar gyvena aktyvų gyvenimą.
Lankosi Monciškėse, kur stovyklauja neįgalūs žmonės.
Jis žavisi jų savarankiškumu.
Tomas mėgsta keliauti.
Su šeima jis aplankė Turkiją, Graikiją, Vengriją ir kitas šalis.
Tomas su savo parapijiečiais bendrauja bažnyčioje.
Parapijos namai nepritaikyti neįgaliesiems.
Tomui labai patiko Naujojoje Akmenėje.
Ten aplinka labai gerai pritaikyta neįgaliesiems.
Visur galima įvažiuoti su rateliais.
Aplinką pritaikyti nesunku.
Reikia tik geranoriškumo.
Daug gali padaryti ir paprasti žmonės.
Miestų savivaldybės skiria vietas neįgaliųjų automobiliams pastatyti.
Bet prie prekybos centrų jas užstato žmonės neturintys negalios.
Baudos nepadės.
Reikia keisti požiūrį.
Todėl Šventų Kalėdų proga Tomas Lietuvos žmonėms linki bendrumo su Dievu, su kitais žmonėmis ir su savimi.
