Išskirtinės knygos
„Paliesk knygą – pajausk neregimą pasaulį“, – mugės lankytojus prie savo stendo kvietė VšĮ „Verslas ar Menas“. Jei ne šis užrašas, ant prekystalio išdėliotos knygos iš pirmo žvilgsnio beveik nebūtų išsiskyrusios iš kitų. Tačiau tokią knygą atsivertus pirmasis įspūdis iškart pasikeisdavo. Pirštų galiukams ėmus slysti iškiliais taškeliais, mugės lankytojų akyse žiebėsi nuostaba: „Kas tai? Ką šie taškeliai reiškia? Kam jie skirti?“
Visus atsakymus ir išsamius paaiškinimus buvo galima sužinoti VšĮ „Verslas ar Menas“ surengtame regėjimo negalią turintiems žmonėms skirtų knygų pristatyme „Skirtingais pojūčiais skaitomos knygos vienija reginčiųjų ir neregių pasaulius“.
Šiemetinę knygų mugę papuošė jau trečioji VšĮ „Verslas ar Menas“ direktorės, leidėjos Eglės Jokužytės iniciatyva reginčiųjų ir Brailio raštu išleista knyga „Baltijos valdovė“. Tokia netradicine leidyba Eglė susidomėjo dar studijuodama magistrantūroje. Vienam savo kursiniam darbui ji pasirinko netradicinę užduotį – sumanė išleisti kalendorių, kuris būtų iliustruotas neregių vaikų darbais. Šią jos idėją entuziastingai palaikė Vilniaus aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras – vaikai labai noriai piešė, lipdė...
Tačiau jau turėdama jų darbus E. Jokužytė susimąstė, kad būtų nesąžininga išleisti kalendorių tik tiems, kurie mato. Eglė žinojo, kad tėčio Sauliaus Jokužio spaustuvė turi technologinę įrangą, leidžiančią spausdinant panaudoti Brailio raštą, perteikti iškilius paveikslėlius. Taip pirmą kartą Lietuvoje buvo išleistas reginčiųjų ir Brailio raštu išspausdintas kalendorius.
Direktorė neslepia, kad pirmasis darbas nebuvo tobulas, tačiau ši veikla ją įtraukė, tad paniro į ją visa galva. Ėmė bendrauti su regėjimo negalią turinčiais vaikais, prašė jų parodyti savo knygas. Tada ir išgirdo, kad dauguma Brailio raštu spausdintų knygų neturi, o jei kuris ir turi, tai jos panašios į storas didelio formato baltų popieriaus lapų šūsnis. Iškiliais Brailio abėcėlės taškais išmarginti lapai buvo be paveikslėlių. Mintis, kad reikia ką nors daryti, jog ir akli vaikai patirtų naujų pojūčių, tol nedavė ramybės, kol Eglė nusprendė išleisti neregiams skirtą iliustruotą knygą.
Tad prieš trejus metus tokia knyga pasirodė. „Eglė, žalčių karaliene“ prasidėjo visiškai naujų – reginčiųjų ir Brailio raštu spausdintų iliustruotų knygų leidyba. Antrajai knygai „Sparnuotosios raidės“ (Leonardo da Vinčio pasakos reginčiųjų ir brailio raštu) buvo suteiktas „Metų spaudos gaminio“ vardas, ji tapo ir „Gražiausia metų knyga“.
Iliustracija – neregiui suvokiamas dalykas
Šiemetinėje knygų mugėje pristatyta jau trečioji VšĮ „Verslas ar Menas“ knyga – Jūratės ir Kastyčio istoriją pasakojanti „Baltijos valdovė“. E. Jokužytė neslepia – ji tapo dar vienu kūrybinių ieškojimų ir atradimų simboliu.
Iliustruoti Brailio raštu spausdinamas knygas – didžiulis iššūkis. Specialios technologijos padeda paveikslėlius perteikti iškiliuoju būdu. Brailio rašto taškeliai paprastai žymi knygoje vaizduojamų paveikslėlių – įvairių gyvūnų, paukščių, augalų, kitų stambesnių iliustracijos detalių kontūrus. Tačiau ne visas iliustracijas galima perkelti tokias, kokias matome akimis. Todėl „Baltijos valdovė“ iliustruota dvejopai: vienos iliustracijos matomos akimis, o kitos nematomos, jas galima „išvysti“ tik liečiant pirštais.
Šią knygą iliustravusi dailininkė Marija Smirnovaitė pasakoja, kad E. Jokužytės noras ne perteikti iliustratoriaus piešinių linijas, o padaryti ką nors naujo, kad piešinys būtų kitoks, paskatino panirti į paieškas. Taip knygoje atsirado simboliais pasakojamos istorijos. „Kas yra simbolis? Reginčiam žmogui pasakyčiau „saulė“, jis mintyse pradėtų piešti kokius nors ženklus, kaip tai įsivaizduoja. O neregys?“ – klausė M. Smirnovaitė.
Dailininkė pamanė, kad būtų įdomu ir jiems perteikti ne piešinio linijas, o simbolius – saulės, jūros, perkūno... Impulsu tapo baltų simbolika. Juos peržiūrėjusi M. Smirnovaitė ėmė kurti savo interpretacijas. „Daryti ką nors nestandartiško – tai nerti į visai kitą pasaulį. Ir tai daryti buvo labai įdomu. Didžiuojuosi šiuo darbu“, – „Baltijos valdovės“ pristatyme pasakojo dailininkė.
Pasak E. Jokužytės, šios knygos tampa ir įdomia šviečiamąja, pažintine priemone – regintis vaikas užrištomis akimis lygiai taip pat liečia pirštais ir bando įsivaizduoti, kas piešinyje pavaizduota. Tokių pojūčių knygų mugėje galėjo patirti visi norintieji. „Verslo ar Meno“ atstovės juos palydėdavo prie juodos dėžės, į kurią įkišus rankas ir nemačiom liečiant iškiliuosius taškelius siūlė pasistengti suprasti, koks paveikslėlis slepiasi po jų pirštais.
„Baltijos valdovės“ – ne tik reginčiųjų ir Brailio raštu parašyta, simboliais iliustruota, bet ir įgarsinta knyga. Ją įsigiję pirkėjai gavo ir Marijono Mikutavičiaus bei grupės „Skylė“ atlikėjos Aistės Smilgevičiūtės balsais įskaitytą kompaktinę plokštelę.
Knygos pristatyme dalyvavęs M. Mikutavičius prisipažino, kad tai nebuvo lengviausia užduotis. Prikimusiu balsu įskaitytą tekstą teko garsinti iš naujo – E. Jokužytė labai reikli leidėja.
B. Grincevičiūtės dainos – knygoje ir kompaktinėje plokštelėje
Knygų mugėje pristatyta ir dar viena išskirtinė knyga – „Lietuvių liaudies dainos su Beatriče Grincevičiūte“. Joje tekstas taip pat pateiktas ne tik reginčiųjų, bet ir Brailio raštu, o knygą papildo kompaktinė plokštelė su neregės dainininkės B. Grincevičiūtės atliekamomis dainomis.
Pasak 105-osioms dainininkės gimimo metinėms išleistą knygą pristačiusios B. Grincevičiūtės memorialinio buto-muziejaus direktorės Renatos Tarosaitės-Minkevičienės, Beatričės muziejus – ne šiaip muziejus, bet vieta, kur nuolat dainuojama. „Esame parengę kelias edukacines programas vaikams, kurie ateina į muziejų, – pasakojo R. Tarosaitė-Minkevičienė. – Galėjome jiems parodyti įvairių eksponatų, tačiau neturėjome tokio leidinio, kuriame būtų ir tekstas, ir Brailio raštas – viskas kartu. Dabar tokią ypatingą knygą jau turime. Ir tai dar ne viskas. Kiekvienas prisėdęs prie šios knygos gali matyti dainos tekstą, jį liesti ir girdėti nuostabų Beatričės balsą.“
Muziejaus direktorė papasakojo įdomų B. Grincevičiūtės biografijos faktą. Kai jaunystėje Beatričė pabandė stoti į konservatoriją, po pirmojo egzamino prie jos priėjo žinomas kompozitorius, komisijos pirmininkas, ir pasakė: „Jūs esate muzikali, bet jūsų balso nerandu jokio. Be to, būdama akla, jūs operoje vis tiek negalėsite dainuoti.“
Pasak R. Tarosaitės-Minkevičienės, šis biografijos faktas atskleidžia labai įdomų dalyką: „Jeigu turime didelę svajonę, visiškai nesvarbu, ką mano aplinkiniai. Mes galime ją pasiekti. Visa tai, kas svarbiausia, yra mumyse.“
B. Grincevičiūtės gyvenimo istorija – geriausias to įrodymas. Per savo gyvenimą ji yra atlikusi apie tūkstantį įvairiausių dainų. Tai vienintelė iš profesionalių dainininkų bene daugiausiai dainavusi vaikams. Beje, operoje B. Grincevičiūtė taip pat yra dainavusi.
„Ši knyga simboliška – klausantis šių dainų, jų mokantis kviečiame skaitytojus nepamiršti ir savęs, įgyvendinti savo svajones“, – kalbėjo R. Tarosaitė-Minkevičienė.
Mažina atskirtį
E. Jokužytė sako, jog jos pasirinkta neregiams skirtų knygų spausdinimo technologija – ne vienintelė. Yra ir senasis, ne vieną dešimtmetį naudojamas Brailio rašto spaudos būdas. Kiekvienas turi ir savo trūkumų, ir privalumą. „Verslo ar Meno“ knygas pirmiausia reikliai įvertina būsimieji jų skaitytojai – regėjimo negalią turintys vaikai: Hermis Kasperavičius, Reinoldas Kelpša ir kt. Ir tik tada paleidžiamos spausdinimo mašinos.
„Jei 5–10 žmonių perskaito knygą, spausdintą senąja technologija, iškilieji taškeliai deformuojasi. Mūsų knygas galima skaityti tūkstantį kartų – jos nepasikeis. Dar vienas dalykas – tokias knygas galima spausdinti dideliais tiražais, tad jos gali pasiekti daugiau regos negalią turinčių žmonių. Svarbu ir tai, kad dvigubos technologijas leidžia skaityti knygas ir įprastuoju būdu, ir Brailio raštu, apčiuopti iškilius paveikslėlius – vaikams to labai reikia“, – naujosios technologijos privalumus vardijo E. Jokužytė. Pasak jos, svarbu, kad tokią pačią knygą galėtų skaityti ir regintis, ir neregintis vaikas. Taip nyksta socialinė atskirtis, visi galime jaustis vienodai. E. Jokužytė įsitinusi, kad tokios knygos atlieka ir svarbią integracinę misiją. Regintys žmonės daugiau sužino apie neįgaliuosius, jų gyvenimą, ima geriau juos suprasti.
Leidyklos-spaustuvės vadovo S. Jokužio teigimu, Brailio raštas atsirado beveik tuo pačiu metu, kaip ir telefonas. „Tačiau kaip telefonai pažengė, koks technologinis šuolis! O Brailio rašto per tą laiką niekas nebandė tobulinti, – kalbėjo S. Jokužys. – Kol kas tai darome savo iniciatyva. Tačiau jau turim šios srities daktaro laipsnį apgynusią mokslininkę Ingridą Venytę. Negalima atsilikti nuo technologijų, sustingti viduramžiuose. Turime tobulėti.“
