Šiemet šios žaidynės surengtos JAV (specialiosios olimpiados tėvynėje), sakoma, kad tai buvo didžiausias renginys nuo 1984-ųjų, kai Los Andžele vyko XXIII vasaros olimpinės žaidynės (beje, šiame mieste vyko ir X vasaros olimpinės žaidynės 1932-aisiais). Renginio mastą rodo statistika: ką tik pasibaigusiose specialiosiose žaidynėse dalyvavo 6500 atletų ir 2 tūkstančiai trenerių iš 165 šalių.
Olimpiadoje dirbo 30 tūkstančių savanorių, varžybas stebėjo 500 tūkstančių žiūrovų. Žaidynės rengiamos pagal visas olimpiadų tradicijas: iš Graikijos atgabenama olimpinė ugnis. Ji uždegama stadione, vyksta įspūdingi uždarymo ir atidarymo renginiai, apdovanojimo ceremonijos.
„Specialioji olimpiada – tai būdas atverti akis, pakeisti požiūrį ir sugriauti sienas, trukdančias žmonėms su intelekto negalia įsilieti į bendruomenę. Tai vieta, kur atletai gali pademonstruoti savo drąsą, ryžtą ir sportinę dvasią“, – skelbiama Los Andželo žaidynių oficialiame tinklalapyje. Juk intelekto negalią turi 200 milijonų žmonių visame pasaulyje – tai didžiausia žmonių su negalia grupė. Pasak Lietuvos specialiosios olimpiados (LSOK) prezidento Zenono Misiūno, sienos pamažu griūva. Sulaukiama nemažai valstybės dėmesio – į olimpiadą atletai išvykti galėjo tik todėl, kad skirta lėšų kelionės išlaidoms padengti, sportinei aprangai įsigyti, surengti pasiruošimo olimpiadai stovyklas. Valdžios atstovų dėmesį ir palaikymą atletai jautė ir išvykdami į varžybas, ir jau grįžę iš jų. Varžybose Lietuvos komanda sulaukė itin šilto Amerikos lietuvių bendruomenės palaikymo, su jais nuolat bendravo Lietuvos generalinis konsulas Los Andžele Darius Gaidys.
Pergales iškovojusius atletus pasveikino šalies Prezidentė, žinomi šalies sportininkai. Anot Z. Misiūno, džiugina tai, kad gerų rezultatų pasiekę specialiųjų poreikių turintys atletai jau yra pagerbiami kartu su sveikaisiais, o už medalius jiems skiriamos piniginės premijos. „Dirbu treneriu daugiau nei 20 metų, per tą laiką pasiekėme labai daug“, – sako Z.Misiūnas. Medalis – sunkaus darbo rezultatas
LSOK prezidento teigimu, gauti medalį specialiojoje olimpiadoje nėra lengva. Jį reikia iškovoti, už jį reikia kautis kaip ir įprastame sporte. Konkurencija didelė visose sporto šakose. Pavyzdžiui, lengvaatlečiai bėgimo rungtyse turi varžytis su tradiciškai labai stipriais juodaodžiais sportininkais. Vis dėlto lietuviai Aurimas Jasiulionis, Rimvydas Kriauzlys, Rūta Tuskenytė, Raimondas Vaicekauskas sugebėjo tapti absoliučiais lyderiais, bėgdami estafetę 4x400, ir dar iškovojo 4 aukso bei 2 sidabro medalius individualiose įskaitose. Jų treneriai – Arūnas Bagdonas, Z. Misiūnas ir Daiva Dabrilienė.
Pasak Z. Misiūno, labai nudžiugino ir plaukikų Juliaus Rėksnio, Augustės Šerpytytės ir Kristupo Von Gravrock-Goes ryžtingi startai: jie iš žaidynių parsivežė 3 aukso, 1 sidabro ir 1 bronzos medalį. Per 3 metus šiuos atletus rimtoms pergalėms parengė Vilniaus specialiosios olimpiados plaukimo klubo trenerė Asta Misiūnaitė.
Kaip ir buvo tikėtasi, gerų rezultatų pasiekė jėgos trikovės sportininkai. Radviliškio profesinio rengimo centro auklėtiniai Justinas Bladika ir Kristina Kirilesku (treneris Jonas Pravilonis) bendroje įskaitoje iškovojo po aukso medalį. Viliaus Petrausko treniruojami stalo tenisininkai Solventa Kapačiauskaitė ir Algirdas Uscila (Jasiuliškių socialinės globos namai) laimėjo po sidabro medalį. Bočios žaidėjai iš Kauno specialiosios olimpiados klubo Alfredas Šimas ir Julija Vanagaitė taip pat parsivežė po sidabrą. Jų treneris – Rimvydas Mikučiauskas. Z.Misiūnas neslepia, kad šios pergalės buvo pasiektos pasiaukojamai dirbančių trenerių dėka. Tarp stiprių sportininkų – specialiųjų mokyklų, globos namų, įvairių sporto klubų auklėtiniai. Kad pavyksta pakilti ant medalininkų pakylos, lemia ne vien jų pačių sunkus darbas, bet ir tai, jog atsiranda žmogus, pasiryžęs juos vesti pergalių link. „Pasakyti apie trenerius, dirbančius su specialiųjų poreikių turinčiaisiais, „entuziastas“ yra per maža, – sako LSOK prezidentas. – Tai – savo darbo fanatikai. Treneris šiems sportininkams yra ir tėvas ar motina, ir daktaras, ir psichologas – viskas.“
Z.Misiūnas džiaugiasi, kad gerų sportininkų specialiosios olimpiados klubas nestokoja. Puikių rezultatų pasiekiama ne tik vasaros, bet ir žiemos olimpinėse žaidynėse. Trenerio teigimu, olimpiada – ne tik sportas, bet ir sveikatinimas, skatinimas judėti, būti aktyviems, taip pat ir būdas pakeisti aplinkinių požiūrį į negalią turinčiuosius kaip nieko negalinčius. Londono olimpinėse žaidynėse kartu su kitais sportininkais dalyvavo ir negalią turintieji (parolimpiniai sportininkai). Z. Misiūno teigimu, pasigirsta minčių, kad galima būtų į įprastas olimpines žaidynes įtraukti ir intelekto negalią turinčiuosius. Lietuvoje jau nemažai varžybų rengiama kartu, neseniai pasirašyta bendradarbiavimo sutartis tarp Lietuvos parolimpinio sporto ir Lietuvos specialiosios olimpiados komitetų.
