– Lietuvoje atmosfera įkaitusi – pandeminė situacija blogėja, turime puokštę baltarusiškos problematikos, migraciją ir aną savaitę vykusį mitingą, kuris peraugo į riaušes. Kaip jums šis kokteilis?
– Nevertėtų pernelyg reaguoti į vieną savaitę pagerėjusius, o kitą savaitę – pablogėsius skaičius. Reikia žvelgti į bendras tendencijas, o jos – geros. Sausį nuo COVID-19 mirė 1345 žmonės, liepą – 32, tai yra 45 kartus mažiau. Akivaizdu, kad patys blogiausi laikai praėjo, dabar didžioji dalis žmonių yra persirgę arba pasiskiepiję.
– Bet valdžia spaudžia visuomenę vakcinuotis, mėgina sudramatizuoti situaciją.
– Vyriausybės noras, kad kuo daugiau žmonių pasiskiepytų – suprantamas. Tačiau komunikacija su viuomene yra prasta. Vyriausybė, skatindama skiepytis, kai kur perlenkia lazdą, todėl ir kyla piktos žmonių reakcijos.
Įsivaizduokime ligotą pensininką, kuris yra lengvai persirgęs COVID-19, todėl šios ligos nebijo, bet bijo skiepų, nes daliai žmonių skiepas pablogina būklę. Ir staiga jam pasako, kad jei jis nesiskiepys, negalės užeiti į parduotuvę, kuri yra šalia, arba negalės visuomeniniu transportu nuvažiuoti iki mamos ją aplankyti, negalės apsikirpti.
Ar tai nėra grubi prievarta? Mes įpratome gyventi laisvėje, užmiršome tarybinius laikus, bet staiga sugrįžta kažkas panašaus.
– Vyriausybės noras pateisinamas, bet priemonės – ne?
– Būtent, šiai Vyriausybei trūksta subtilumo. Joje nėra žmonių, kurie įsijaučia į paprasto žmogaus vaidmenį. Ši Vyriausybė, deja, linkusi supriešinti žmones, dalija juos į baltus ir juodus, geriečius ir blogiečius. Vyriausybė turi atstovauti visiems žmonėms, su įvairiausiomis pažiūromis, o ne tik tomis, kurios atitinka Vyriausybės požiūrį.
– Vyriausybė tai daro norėdama apsaugoti pasiskiepijusius, kad jie neturėtų kentėti dėl dalies žmonių nenoro skiepytis.
– Aš nesiginčiju, reikia stengtis kuo daugiau paskiepyti, bet ne prievarta... Tarybiniais laikais prievarta buvo lygiai taip pat motyvuojama – didžiosios dalies labui. Tai tipiškas autoritarinės valstybės principas.
– Kokia priežastis išaugusios visuomenės poliarizacijos?
– Prastas bendravimas tarp valdančiosios daugumos ir plačiosios visuomenės. Jis isteriškas, pernelyg tiesmukiškas, valdingas. Toks bendravimas yra neįprastas šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse.
– O kaip žiūrite į migracijos puokštę, kurią pagimdė Aliaksandro Lukašenkos politika?
– Pagirsiu valdžią už jos dabartinius veiksmus, jie ryžtingi, todėl ir matosi rezultatai, bet papeikčiau už neatsakingumą šios krizės pradžioje. Ar tikrai reikėjo Lietuvai būti pačiame kovojančiųjų priešakyje ir nešti tą kovos vėliavą? Tą reikėjo palikti kitoms šalims, kurios neturi sienos su Baltarusija.
Mes pasirodėme pernelyg drąsūs ar įžūlus. Gal tai ir išeis į naudą, nes tai privertė imtis skubių veiksmų, kurių anksčiau nebuvo imtąsi – per metus ar pusantrų ta siena, kokios jos reikia, atsiras. Tik reikia suprasti, kad jokia siena pilnai neapsaugos.
– Ar šiuo metu Lietuvos ekonomikos dangus giedras?
– Lietuvos ekonomikos rodikliai tikrai geri: gal truputį išaugo nedarbo lygis, bet ir eksportas auga puikiai, dirbamosios pramonės rodikliai – geri, į vidaus rinką nukreipti sektoriai irgi atrodo gerai.
Nėra dėl ko labai baimintis. Nebent tik todėl, kad auga kainos, bet jos auga visame pasaulyje, o pas mus infliacija net mažesnė nei JAV.
Lietuvos ekonomika yra nukreipta į eksportą, todėl mūsų perspektyvos labai priklauso nuo padėties tose rinkose, į kurias eksportuojame, žinoma, pirmiausiai nuo Europos Sąjungos (ES) rinkos.
Visi su nerimu pasaulyje žiūri, kaip dabartinė situacija bus išspręsta, nes supranta, kad tas pinigų lietus, kuris dabar lyja ES ir JAV, ilgai nesitęs. Tačiau tikimasi, kad gal dar dvejus metus pinigų politikos sąlygos griežtinamos nebus. Tačiau, jei infliacija nenuslops, ko gero griežtinimas gali prasidėti anksčiau, o tai gresia bankrotų pasipylimu ir vietoje ES augimo matysime sąstingį, gal net nuosmūkį, kuris gali užsitęsti.
Įsivaizduokite, kokie yra pinigų spausdinimo mastai. JAV centrinis bankas, federalinė rezervų sistema kiekvieną mėnesį į rinką įmeta po 120 mlrd. JAV dolerių ir kol kas neplanuoja sustoti. Dabar yra labai daug lengvų pinigų ir tokiose sąlygose ekonomika negali smukti, tą ir patys juntame. Bet jeigu prasidės posūkis centrinių bankų politikoje, prasidės griežtinimas, gali būti, kad ekonomikos kilimo kreivės apsisuks ir čiuoš žemyn.
Lietuva visada skausmingai reaguoja į pasikeitusią situaciją eksporto rinkose. Šito ir reikia prisibijoti, nes tai atsilieps ir vidaus rodikliams – statyboms ir nekilnojamojo turto (NT) rinkai.
Vieni prognozuoja, kad tai įvyks už dvejų, kiti – už trejų metų. Tačiau yra posakis: krizės ateina netikėtai. Jei pasižiūrėtume statistiką, bene visos krizės prasidėdavo aukščiausiame taške, kai viskas būdavo labai gerai.
– „Belaruskalij“ nuo gruodžio tikriausiai nebevykdys trąšų tranzito, Lietuvos geležinkeliai ir uostas neteks dalies užsakymų ir pajamų, tačiau ekonomistai to nedramatizuoja. Kaip tai vertinate?
– Tikrai prarasime Baltarusijos krovinius, dalį jų jau praradome – naftos kroviniai nebeeksportuojami per Lietuvą. Tik laiko klausimas, kada ir kiti kroviniai pasuks į Rusijos uostus.
Baltarusijos valdžia taip greitai negalėjo to padaryti, tam reikia pasiruošti. Ji negalėjo nuspręsti, kad jau rytoj trąšas eksportuos per Sankt Peterburgo uostus, nors ten ir vieta nėra paruošta, ir sandėlių nėra. Tai žaibiškai neįvyksta.
Bet ar mes draustume eksportuoti, ar nedraustume – tie kroviniai mus vis tiek apleistų. Žinoma, tai bus smūgis Klaipėdos uostui ir geležinkeliams, bet makroekonomikos lygyje prarasime tik gal apie 0,5 proc. BVP.
– Kyla įtampa ir su Kinija. Ji atšaukė savo ambasadorių iš Lietuvos dėl mūsų sprendimo atidaryti Taivano prekybinę, ekonominę misiją. Kaip žiūrite į šį įtampos lauką?
– Dar iki ambasados Taivane atidarymo Lietuva padarė visiems netikėtą žingsnį – pasitraukė iš 17 Europos šalių bendradarbiavimo su Kinija. Aš nesuprantu šių veiksmų, nežinau, kodėl to reikia.
Reikia suprasti, kad po kokių 5 metų Kinija turės milžinišką ekonominę galią pasaulyje, ir ne ji viena – aplink ją formuojasi ir kyla didžiulis blokas šalių. Kinija kurs apie trečdalį, o gal ir dar daugiau, pasaulinio produkto. Kodėl su visa šia didžiule rinka mažai Lietuvai, kuri orientuota į eksportą, reikia konfliktuoti? Aš negaliu paaiškinti.
– Gal tai geopolitinė logika? Kuriasi vienas alijansas – Kinija, Rusija, Iranas, o iš kitos pusės kitas alijansas – JAV ir ES –, kuriame mes irgi esame, tad mūsų darbas silpninti Kiniją.
– Jeigu sau keliame uždavinius formuoti pasaulinę politiką, verta prisiminti Lietuvos dydį.
– Manote tai neadekvatu?
– Visiškai. Tai juokinga!
Galvokime ne apie tai, kas bus rytoj, už mėnesio ar dviejų. Planuokime Lietuvos valstybės raidą 5–10 metų į priekį. Mes eksportuojanti šalis, mūsų dabartinė plėtra baigia įsisotinti, jau yra vadinamas aukštų pajamų apribojimas. Norint daryti kitą šuolį reikia ieškoti papildomų rinkų, ieškoti, kur plėstis.
Jei manome, kad eksportuosime tik į ES, galime į nieką nekreipti dėmesio ir pyktis su Kinija, Rusija, Baltarusija, Pietų Korėja ir kuo tik norime. Bet nebus taip, kad liksime tik su ES, ypač jei ES rinka patirs nuosmukį, tada mūsų įmonėms reikės dalinai persiorientuoti į kitas rinkas.
1999 m. krito Rusijos rinka, tuo metu ten ėjo pusė mūsų eksporto, ir mūsų įmonės žaibiškai persiorientavo į kitas rinkas. Dabar bus lygiai tas pats, todėl reikia žiūrėti toliau.
– Bet čia susiduria vakarietiškas ir rytietiškas burbulas.
– O kodėl kitos ES narės nesivadovauja šia logika? Kodėl jos vengia konfrontuoti su Kinija?
