O kur žmonės?
Septinta valanda vakaro, o Cėsių miestelio centre – tuščia. Jeigu ne keletas žmonių, besišnekučiuojančių „2 Locals“ kavinėje, esančioje Šv. Jono bažnyčios pašonėje, atrodytų, kad tai laiko surakintas miestas.
„Pirmadienis. Paprastai miestas atgyja penktadienio vakare, kai atvyksta turistai.
O šiaip žmonės po darbų traukia tiesiai namo, nepamatysi jų vaikštinėjančių po Cėsis“, – gidė Tatjana Filimonenkova stengėsi ištirpdyti keistoką įspūdį.
Juk tai – itin jaukus ir turtingą istoriją turintis viduramžių miestas Vidžemėje. Tačiau tuštumo įspūdis nėra klaidingas. Cėsyse, kuriuose didžiausi darbdaviai yra savivaldybei pavaldžios įstaigos, vietos gyventojų laikas yra sustingęs.
Mažųjų miestų vargai
„Nedarbo lygis mūsų mieste gana didelis. Nėra pramonės, tad žmonės arba teikia paslaugas, arba dirba savivaldybės įmonėse“, – aiškino šio turistams patrauklaus miesto turizmo informacijos centre dirbanti Madara Itenberga.
Nedarbas Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, yra nedidelių, pramonės neturinčių miestelių rykštė.
Jauni žmonės išvyksta į didmiesčius ar užsienį, vyresni gyvena arba iš biudžetininkų algos, arba iš uždarbio, gaunamo už teikiamas paslaugas ar prekiaujant.
Pasak rytinėje Latvijos pusėje, Ludzoje, gyvenančios Anitos Bėrzinios, iš keturių Latvijos regionų didžiausias nedarbas yra Latgaloje. Ludzoje – taip pat.
Kadaise šiame mieste buvo 18 tūkst. gyventojų, šiuo metu – vos 8 tūkstančiai.
Darbo valandomis šio miesto centre, kur ant kalno boluoja baroko stiliaus Švč.Mergelės Marijos bažnyčia ir greta rikiuojasi išlikę viduramžių pilies griuvėsiai, – nė vieno žmogaus. Kaip ir kalno papėdėje esančioje „Kristinos“ kavinėje.
„Netrukus viskas pasikeis. Miestas atgyja savaitgaliais, atgis ir birželį. O kol kas jis ilsisi“, – tikino A.Bėrzinia.
Valmieroje – būsto stygius
Latvijos sostinėje dirbančio Gačio Martinsono gimtasis miestas – Valmiera. Šis Latvijos šiaurėje, Vidžemės regione, esantis miestas – išskirtinis.
Čia mažiausias nedarbo lygis visoje Latvijoje, nes darbuotojų reikia ir mėsos, ir pieno perdirbimo įmonėms, nemažai darbo vietų suteikia energetikos bendrovės.
Valmieros išskirtinis bruožas – būsto stygius. Pati savivaldybė yra pastačiusi keletą daugiabučių ir būstą nuomoja žmonėms, kurie atvyksta dirbti.
Dviejų kambarių būsto nuomos kainos šiame mieste prasideda nuo 250 eurų. Tai, pasak G.Martinsono, gana brangu – juk čia ne koks nors didmiestis, o tik šeštas pagal dydį Latvijos miestas.
„Bet blogiausia, kad nėra iš ko išsinuomoti. Yra darbų, bet būsto pasiūla nespėja paskui poreikį“, – paaiškino Gatis. Vidutinė dviejų kambarių buto pardavimo kaina Valmieroje siekia 40–45 tūkst. eurų. Atsižvelgiant į miesto dydį, tai yra nemažai.
Junta kaimynų nuotaiką
„Valmieroje pastaruoju metu daug estų, jie pas mus atvažiuoja apsipirkti. Juk netoli – tik 50 kilometrų. Manau, kad dar kokie metai, ir estams teks nusileisti ant žemės. Jaučiame jų nuotaiką, o ji – vis niūresnė. Ir nedarbas Estijoje didėja, ir kitų socialinių problemų netrūksta.
Būtent jiems šiaurinėje Latvijoje, Valkoje, yra pastatytas prekybos centras. Estai autobusais atvažiuoja apsipirkti ir, žinoma, daugiausia alkoholio“, – pasakojo G.Martinsonas.
Anot jo, stipriųjų svaigalų kainos Estijoje yra dukart didesnės, silpnesnių – net trigubai. Pavyzdžiui, vidutinė alaus pintos kaina Latvijoje sukasi apie eurą, Estijoje – apie 3 eurus.
Tačiau ir latviai, gyvenantys netoli Estijos, sėdę į automobilius rieda, pavyzdžiui, į Tartu. Jie ten perka ne maistą ar gėrimus, bet avalynę, drabužius, pramonines prekes. Mat Estijoje jos pigesnės.
Algos ir išlaidos
Inna Babre, turinti gido licenciją, Daugpilio prekybos mokykloje dirba dėstytoja. Jos sritis – viešbučių servisas ir turizmas. Todėl ir klausimai apie tai, už kokią priimtiniausią kainą Daugpilyje galima rasti nakvynę, jos netrikdo.
Pavyzdžiui, greta geležinkelio stoties esančiame „SanMari“ pramogų ir poilsio centre kambarį nakvynei jame galima gauti už 35-45 eurus. Ir tai – būtent greta tos stoties, kurią jau pasiekia traukiniai iš Vilniaus.
„Kiek žinau, išankstinė rezervacija per booking.com sistemą yra ypač populiari, ir gauti laisvą kambarį nėra paprasta. Juoba kad ir maistas „SanMari“ restorane nėra labai brangus, galima pavalgyti už 10-15 eurų“, – kalbėjo I.Babre.
Kiek ji uždirba? Pasak Innos, šiemet jos alga padidėjo, nes pagausėjo darbo. Atskaičius mokesčius ji jau uždirba apie 700 eurų. Esą, kaip pedagogui tai gana gera alga.
Tačiau, anot pašnekovės, Daugpilyje įvairias paslaugas teikiančių įmonių – restoranų, viešbučių darbuotojų algos yra labai menkos. Darbdaviai laikosi nuostatos, kad tie žmonės gali pajamų gauti arbatpinigiais.
O kiek gi Daugpilyje moterys sumoka kirpėjoms už jų paslaugas? Pasak I.Babre, ji pati kirpimui pakloja 25, o jei reikia ir dažyti plaukus, paslaugos kaina pasiekia 40 eurų.
„Tačiau kainos kirpyklose yra kuo įvairiausios. Jos priklauso ir nuo kirpyklos vietos, ir nuo priemonių, kurios naudojamos, pavyzdžiui, plaukų dažų kokybės.
Galima mieste tam išleisti vos 6-10 eurų, bet yra ir tokių kirpyklų, kur prireiks 50 eurų“, – sakė I.Babrė.
O taksi paslaugos? Anot pašnekovės, Daugpilyje atstumai nėra dideli, tad iš centro pasiekti kokią nors atokesnę vietą įmanoma už 4-5 eurus.
„Tai – ne kilometro kaina, bet vieno važiavimo, – patikslino Inna. – Tačiau neseniai atsirado dar vienas vežėjas – „Taxi5“, kurio įkainiai daug mažesni. Jei tą patį atstumą kiti vežėjai įveikia už 4 eurus, šis paprašo 2,5-3 eurų“, – paaiškino ji.
Traukia į Zarasus
Innos šeimoje – trys „burnos“, bet dar yra ir katinas, kuriam taip pat reikia parūpinti ėdalo. Moteris yra paskaičiavusi, kad kasdieniams maisto produktams ji išleidžia iki 20 eurų, bet pirkinių krepšelyje atsiduria ir mėsa.
„Daugpilyje yra mūsų turtas – turgus. Jame savo gaminiais prekiauja ūkininkai, kurių produktų kokybė labai gera. Jei tik yra galimybė, perku maistą turguje, nes jame – daug pigiau.
Be to, pirkinių neretai važiuojame į Lietuvą, dažniausiai – į Zarasus, nes ten galime pigiau apsipirkti. Ir perkame ten mėsą, vištieną, varškės sūrelius, šakočių. Nuvažiuoti nuo Daugpilio iki Zarasų 30 kilometrų juk nieko nereiškia.
Parduotuvėse ten mums akis bado asortimento gausa. Pavyzdžiui, Zarasuose to peties gamintojo bulvių traškučių buvo net 7 rūšys, Daugpilyje – tik 4. Tas pats ir su pieno gaminiais, o ir mūsų „Karums“ sūreliai Lietuvoje yra pigesni.
Teko girdėti, kad gamintojai išstudijuoja vartotojų poreikius ir tiekia skirtingoms šalims skirtingas prekes“, – kalbėjo I.Babrė.
Jūreivis ir kapitonas
Šis sezonas – jau septintas, kaip Janis Klenskis po Alūksnės ežerą plukdo turistus nedideliu pramoginiu „Kaija“ laivu.
„Ir anksčiau dirbau, ir dabar tebedirbu greitosios pagalbos vairuotoju. Tačiau darbas greitojoje nėra padienis. Budėti tenka paromis, ir per mėnesį susidaro 7-8 budėjimai. Taigi laiko lieka ir kitiems darbams“, – sakė J.Klenskis.
Dirbdamas vairuotoju jis, atskaičius mokesčius, algos gauna apie 600 eurų. Kartu su juo greitojoje dirbantys paramedikai per mėnesį uždirba apie 1 tūkst. eurų.
„Gyvenu už 45 kilometrų nuo Alūksnės. Ten taip pat yra ežeras. Ir kai jame kateriais buvo pradėti plukdyti turistai, pamaniau, kodėl gi man to nepadarius Alūksnėje. Taip ir atsirado „Kaija“ – mano verslas“, – paaiškino J.Klenskis.
Tuo tarpu per kokį 150 kilometrų nuo Alūksnės esančiame Piebalgos miestelyje gyvenančio Mario pajamos – visiškai kitokios. Jis – buvęs jūreivis, kaipo pats sako, „geriausias Latvijoje komandoras“.
„Nu, ir gyvenimas, – riebiai nusikeikė ant suoliuko prie parduotuvės įsitaisęs Maris. Jam prieš akis – Piebalgos porceliano dirbtuvės, už nugaros – miestelio mokykla bei porceliano muziejus. O prie kojų – vyno butelaitis, kainuojantis apie 4 eurus.
„Mano pensija – 116 eurų“, – patikino Maris ir išklojo, kiek metų ir ką dirbo. Esą, į jūrą jis išplaukė būdamas matroso padėjėju, o vėliau, baigęs jūrininkų mokyklą ir sukaupęs patirties, pats kitiems „komandavo“ 26 metus.
Tai kur pradingo visi pinigai? „Restoranuose, – atsakė nė nepagalvojęs. – Sovietmečiu už 10 rublių juk buvo galima ir perisivalgyti, ir prisigerti. Tai ir darydavau“.
Pajamos panašios
Nuo šių metų pradžios Latvijoje minimali alga padidinta iki 430 eurų, Lietuvoje ji nuo sausio siekia 400 eurų per mėnesį, Estijoje – 500.
Kaipgi tai atrodo ne statistikos lentelėse, bet realybėje? Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis (atskaičius mokesčius) paskutinį 2017-ųjų ketvirtį buvo 690 eurų, bazinė pensija sausio pradžioje – 153 eurai, vidutinė senatvės pensija turint būtinąjį stažą – 323 eurai.
Didžiausias vidutinis atlyginimas Latvijoje mokamas Rygos regione – 1038 eurai. Žiemgaloje šis rodiklis paskutinį 2017-ųjų ketvirtį siekė 784 eurus, Kurše – 774, Vidžemėje – 740, o Latgalos regione – 643 eurus.
Alaus kaina gali gerokai nustebinti
Ryga pagal restoranų kainas šiek tiek pranoksta Vilnių. Pavyzdžiui, sumanius pavakarieniauti pačiame Latvijos sostinės centre vien užkandžiui gali tekti pakloti 8–10 eurų. Karštieji patiekalai kainuoja 14–17 eurų.
Brangiausias Latvijoje alus yra verdamas Valmieroje, Valmiermuižos alaus darykloje. Firminėje jos parduotuvėje pilstomo alaus litro kaina siekia 4 eurus. Kol jis pasiekia restoranus, pusės litro bokalas pabrangsta iki 5,5 euro. Parduotuvėje šio alaus puslitris kainuoja 2,2 euro.
1–1,3 euro – tai vidutinė kitų Latvijos aludarių pusės litro alaus kaina parduotuvėse. Latvijoje svaigalų reklama nedraudžiama, prekyba vyksta nuo 8 iki 22 valandos. Be draudimų reklamuojamos ir jiems taikomos nuolaidos.
Pieno kainos panašios į mūsiškes, tačiau produktų pasirinkimas – daug kuklesnis. Pavyzdžiui, litras „Karums“ kefyro kainuoja 1,17 euro, to paties gamintojo pieno – 1,11 euro, „Žemaitijos pieno“ kefyras – 1,05 euro, pienas – 0,95 euro.
