Negana to, kai kas jos apmatus, kuriuos parengė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, vadina netgi revoliuciniais.
Kas gali pasikeisti, jei toks projektas būtų pradedamas įgyvendinti? Pirmiausia bazinė pensija, kuri jau keletą metų mokama iš biudžeto, būtų vienoda ir turintiems minimalųjį (15 metų), ir būtinąjį (32 metai) darbo stažą.
Būtent čia ir yra viena pagrindinių šios idėjos autoriams žeriamos kritikos priežasčių. Juk vargu ar teisinga, kad dėl įvairių priežasčių kur kas mažiau už kitus dirbęs asmuo gautų tiek pat. Bet kita vertus, toks sprendimas parodytų, kad einama vadinamosios nacionalinės pensijos kryptimi.
Panašūs metodai veikia ne vienoje Vakarų šalyje, kur valstybė užtikrina tam tikras būtinąsias pajamas senjorams, beveik neatsižvelgdama į jų darbo stažo skirtumus. Tiesa, tai patinka ne visiems. Antai šveicarai per referendumą tokiai idėjai nepritarė.
Todėl ar ji išties tinkama Lietuvai, irgi derėtų gerai apsvarstyti.
Žinoma, niekas nesiginčija, kad vidutinė senatvės pensija, dabar siekianti 441 eurą, yra per maža. Jei, kaip svarsto valdantieji, reforma būtų pradėta nuo kitų metų, jau 2022-aisiais ši išmoka padidėtų iki 486 eurų. Skirtumas – nemenkas.
Antroji pensijos dalis – individualioji – būtų mokama „Sodros“ kaip iki šiol. Pasiūlymo autoriai tik norėtų, kad jai apskaičiuoti naudojamų pensijų vienetų vertė būtų sparčiau indeksuojama. Vadinasi, ilgiau dirbę ar solidžiau uždirbę žmonės papildomai gautų didesnę individualiąją pensiją nei turintys vien minimalųjį stažą ar dirbę už minimalų atlyginimą.
Visiškai logiška? Taip. Tačiau jei tokia reforma būtų įgyvendinta per trejus metus, kaip siekia jos kontūrus nubraižiusi Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, ji atsieitų milžinišką sumą. Vien individualiajai pensijos daliai indeksuoti iš „Sodros“ rezervo, kuris praėjusių metų pabaigoje siekė 600 mln. eurų, prireiktų atseikėti kone pusę šios sumos.
Pasikeitus bendrosios pensijos apskaičiavimui valstybė turėtų pridėti dar 220 mln. eurų. Negana to, apskritai pensijoms didinti kitąmet reikės per 430 mln., 2023-iaisiais – 470 mln., 2024-aisiais – beveik 500 mln. eurų. Esant dabartiniam biudžeto deficitui, kuris galbūt mažesnis bus artimiausiais metais, tokios lėšos yra tiesiog milžiniškos.
Kita vertus, pensininkams būtų tik džiaugsmas. Pagal dabar galiojančią indeksavimo tvarką, vidutinė pensija neturintiems būtinojo stažo kitąmet augtų nuo 413 iki 447 eurų, o pagal parengtus siūlymus – jau iki 462 eurų, 2023 m. ir 2024 m.– atitinkamai iki 498,8 ir 534,1 euro. Turintiems stažą, jeigu būtų palaimintas projektas, pensija kiltų atitinkamai iki 486,3, 526,8 ir 565,8 euro.
Pokyčiai senjorų piniginėse būtų akivaizdūs. Tačiau ką reikėtų daryti valstybei ir didelę dalį savo rezervo išeikvojusiai „Sodrai“, jei ekonomika ir atlyginimai imtų augti kur kas lėčiau ar, neduok Dieve, ištiktų dar viena krizė? Atsakymo kol kas negirdėti.
Tad vertėtų išgirsti ir projekto kritikus, teigiančius, kad šis planas parengtas politiniais sumetimais, – pensininkų paramai iki 2024 m. Seimo rinkimų užsitikrinti. Toliau šios datos jame iš esmės niekas neskaičiuojama.
Beje, net Lietuvos banko valdybos pirmininkas G.Šimkus svarstė, kad grįžtama į laikus, kai pensijų dydį nulemdavo vien politiniai sprendimai.
Tiesa, pats centrinis bankas, panašu, irgi norėtų tapti tų sprendimų priėmėju ar bent kūrėju, o ne likti vien finansų sistemos reguliuotoju. Mat neseniai ši institucija pristatė neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) skaičiavimo tvarkos siūlomus pakeitimus.
Pagal juos, per porą metų NPD laipsniškai būtų prilygintas minimaliai mėnesio algai. Vadinasi, tiek uždirbantis asmuo nemokėtų gyventojų pajamų mokesčio. Lyg ir logiška, tačiau kuo užlopysime biudžete atsivėrusią skylę?
Lietuvos banko gudročiai rado sprendimą – sumokės tie, kurie uždirba nuo vieno iki dviejų vidutinių atlyginimų (neatskaičius mokesčių). Beje, pirmąjį ketvirtį vidutinė alga siekė 1505,9 euro, taigi papildomai būtų apmokestinti tie, kurie uždirba iki 3 tūkst. eurų į rankas.
Įgyvendinus šitokį projektą minimalios algos gavėjų pajamos kas mėnesį būtų kone 40 eurų didesnės, o uždirbančių per 1,5 tūkst. eurų – atitinkamai mažesnės. Beje, uždirbantiems 3 tūkst. eurų ir daugiau niekas nesikeistų.
Normalios pasaulio valstybės daugybę dešimtmečių pripažįsta, kad jų klestėjimo pamatas yra vidurinės klasės gerovė. Negi Lietuvos banko ekspertai nėra girdėję tokių kalbų?
Apskritai sprendimas pakelti NPD iki minimalios algos lygio yra logiškas ir dėl to turėtų būti diskutuojama. Kaip ir dėl pensijų reformos.
Bet kai asmuo, visą gyvenimą uždirbęs minimalią algą ir nesumokėjęs nė cento gyventojų pajamų mokesčio, iš valstybės vis tiek gaus tokią pat bazinę pensiją kaip ir visi, kai vidutines (o Europos Sąjungos mastu net ir mažas) pajamas gaunantys žmonės apmokestinami išskirtinai, tai nekvepia jokiu teisingumu. Todėl laidoti šių idėjų gal ir neverta, bet taisyti akis badančias klaidas būtina.
