Šiuo metų laiku Punios šile jus pasitiks tikras spalvų festivalis ir paukščių simfoninis orkestras. Tarp šimtamečių Punios šilo ąžuolų žiedus kelia baltažiedės plukės, žibuoklės bei rūteniai.
Nemuno pakrantėje žiedų prašoma neskinti, jie itin svarbus maisto šaltinis pirmiesiems pavasario vabzdžiams. Čia auga ne vienas Lietuvos Raudonosios knygos augalas.
Įdomu tai, kad vienas iš trasos objektų buvo atrastas tik 2015 metais. Toks slapukas yra Panemuninkų piliakalnis. Taip pat pamatysite ir kitoje Nemuno pusėje esantį garsųjį Punios piliakalnį.
Panemuninkų skardžio viršūnę su ąžuolų alėja Nemuno pakrantėje jungia naujai įrengti laiptai, o įspūdingas raguvas lengviau įveikti padės nutiesti lieptai. Paskutiniai 4 trasos kilometrai vingiuoja ties Punios rezervato ir Punios kraštovaizdžio draustinio riba. Rezervatą ženklina įspėjamieji ženklai, balandis ypač jautrus paukščių ir gyvūnų veisimosi metas, tad jiems reikalinga ramybė.
Trasą žymi raudonos rodyklės ant medžių kamienų ir žalios rodyklės ant stulpų, bet pateikiamas ir žemėlapis, kuris pasiekiamas čia. Automobilį siūloma palikti prie Punios girininkijos miško muziejaus, o žygiuoti pradėti nuo stendo apie sengirę Nemuno gatvės pabaigoje.
