Net per ilgas kančias suderinus projektą, gavus statybos leidimą negali būti užtikrintas, kad Molėtų rajone pastatysi namą ar poilsio paskirties pastatą.
Su tuo susidūrę architektai prabilo, kad saugomose teritorijose galiojantys teisės aktai yra pasenę, neatitinka šios dienos visuomenės lūkesčių ir net pažeidžia piliečių teises.
„Gyvename juk XXI amžiuje, parkai turi būti gyvi, šiuolaikiški. Jei numatyta rekreacinė teritorija, tai kodėl joje turi būti kuriamos kažkokios naujos Rumšiškės su trobomis ir geldomis?
Ir apskritai – kaip atstatyti autentišką gyvenamąjį namą, jeigu jis privalo būti A++ energinės klasės?“ – stebėjosi architektai.
Kalta lieka savivaldybė
Molėtų rajono vyriausiasis architektas Gediminas Putvinskas pasakojo, kad parkų administracijos suteikia sąlygas projektavimui, derina statybos projektus, bet kai prokuratūroje ar teisme iškyla klausimai dėl sodybos atstatymo, dėl projektų derinimo, dėl pačios statinių autentiškos architektūros, visada pagrindinė atsakovė ir kaltininkė lieka savivaldybė. Ir visai nesvarbu, kad ant tų ginčijamų projektų šviečia parko specialistų parašai.
Anot G.Putvinsko, nesuderinusi su parkų specialistais savivaldybė net ir norėdama negalėtų suteikti sąlygų ir tuo labiau leidimų statybai.
„Tai ką reiškia parkų derinimai, jeigu visada atsakovė lieka savivaldybė ir atsakingi jos specialistai?“ – klausė vyriausiasis architektas.
Pasitaiko net kuriozinių atvejų: Saugomų teritorijų tarnyba dėl sodybos atstatymo teisėtumo įteikė prašymą prokuratūrai, nors projektui buvo pritarusi Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija, kuri yra pavaldi minėtai tarnybai.
Gina mistinius dalykus?
Sodybos Labanoro regioniniame parke atstatymo projekto vadovas Arūnas Skrolis stebėjosi – reikalaujama panaikinti statybos leidimą dėl to, kad esą nebuvo laikomasi tradicinės architektūros principų: „Valdininkai ateina ginti kažkokių mistinių dalykų tavo privačioje nuosavybėje.“
Vienas iš keturių statinių jau yra pastatytas, dabar jį reikalaujama nugriauti, nors statybos leidimas buvo suteiktas suderinus su visomis valdžios institucijomis.
A.Skrolis minėjo, kad pusę metų su Labanoro regioninio parko specialistais derino, kaip turėtų atrodyti atstatomas gyvenamasis namas, kol pagaliau gavo statybos leidimą.
„Kaip įmanoma ką nors kurti saugomose teritorijose, jeigu bet kuriuo metu gali prasidėti teismai ir net gali būti kėsinamasi į tavo turtą?“ – klausė A.Skrolis.
Jo žodžiais, projektuodami architektai negali atkartoti kokio nors laikotarpio, kuris seniai praėjo, kaip to reikalauja saugomų teritorijų specialistai.
„Be to, tradicinė architektūra suprantama taip, kaip kažkas kažkada varganai kūrė, nors kažkodėl branginame per amžius išlikusias bažnyčias, vilas, dvarus“, – stebėjosi architektas.
A.Skrolis minėjo, kad šiandieniai poreikiai smarkiai pakitę, visai ne tokie, kokie yra numatyti reglamentuose, kuriais mojuoja parkų valdininkai.
Žinia – po pusantrų metų
Kad saugomose teritorijose projektavimas komplikuotas, trūksta aiškumo, sutiko ir architektas Tautvydas Bačianskas.
Bet blogiausia yra tai, kad suvaržymai ir draudimai pasigirsta investavus nemažai lėšų. Taip nutiko ir vienam T.Bačiansko projektui.
Architektas su kolegomis parengė poilsio namų vaizdingoje vietovėje eskizus, juos pademonstravo visoms suinteresuotoms žinyboms. Architektai išgirdo, kad įgyvendinus kai kuriuos pataisymus tokie objektai gali būti statomi.
Poilsio kompleksui prie ežero projektuoti buvo pakviesti inžinieriai. Kai projektas visose institucijose buvo suderintas, jį palaimino netgi Aukštaitijos nacionalinis parkas.
Tačiau po pusantrų metų autoriai išgirdo netikėtą žinią – projekto teisėtumą užginčijo Saugomų teritorijų tarnyba.
„Mus kone nusikaltėliais išvadino, nors viską darėme, kaip sakoma, atviromis kortomis. Ne paslaptis, saugomose teritorijose pasitaiko atvejų, kai projektuojamas tvartas pavirsta poilsio namu. Pas mus tokių dalykų nebuvo“, – tvirtino T.Bačianskas.
Anot jo, sustabdžius jau parengto projekto įgyvendinimą kaltų nėra. Projekto autoriai nesulaukė atlygio už darbą, o poilsio namų statytojas negalėjo pradėti verslo.
Mėgina imituoti praeitį
T.Bačianskas stebėjosi: projektas buvo atmestas ne architektūros, o aplinkos apsaugos specialistų. Pasirodo, jie gali nuspręsti, kas neatitinka reikalavimų: „Čia kaip buhalteris chirurgui dėstytų, kad reikėjo ne tulžį, o kepenis operuoti.“
Architektas atkreipė dėmesį ir į neprotingus reikalavimus. Tarkime, viename jų nurodyta, kad atspindint tam tikrą laikotarpį sodybų langai turi būti skaidomi į šešias dalis.
„O kodėl tada neatspindėjus dar ankstyvesnio laikotarpio ir langų nepadalinus į aštuonias ar dešimt dalių? Apskritai kodėl mes turime imituoti kažkokį laikotarpį?“ – klausė T.Bačianskas.
Jis palygino statybos reikalavimus saugomose teritorijose ir Vilniaus senamiestyje, kur taikomi panašūs griežti reikalavimai.
Vis dėlto statant naują pastatą Senamiestyje niekas nereikalauja, kad jis būtų gotikos ar baroko stiliaus.
T.Bačiansko žodžiais, tą kažkurio seniai praėjusio laikotarpio imitavimą saugomose teritorijose architektai jau seniai keiksnoja, bet yra priversti susitaikyti su kartais absurdiškais reikalavimais.
Be to, kaime pastatyti, kaip dabar reikalaujama, A++ energinės klasės rąstinį namą neįmanoma.
„Netgi senais laikais statydamas dvarą dvarininkas neimituodavo kaimiškos architektūros. Būdavo naudojamos naujausios statybinės ir inžinerinės technologijos“, – kalbėjo T.Bačianskas.
