Mūsų kaimynai kieme jau kokius antrus metus vedžioja seną šunį. Šuo didelis, panašus į vilkšunį. Atrodo, kad mišrūnas, sunku ir pasakyti, nes keturkojis atrodo jau labai senas.
Šuo jau kurį laiką atrodo tikrai sergantis. Aklas, nieko nemato. Lyg ir bando loti, bet griūna. Nebepaeina, šeimininkai nešioja jo galines kojas tokioje specialioje nešioklėje. Žiemą, atėjus šalčiams, vargšas senučiukas jau nebepaedavo ir su priekinėmis kojomis, krisdavo ant žemės. Graudinuosi žiūrėti, ašaros kaupiasi matant, kaip kankinasi senolis šuniukas.
Bet kaip turėtų būti sunku patiems šeimininkams, galiu tik įsivaizduoti. Tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Juk kiekvieną rytą vakarą (o gal ir dar dažniau) nešioti ant rankų tokį didelį šunį reikia stiprybės. Sunku, kai nieko daugiau negali padaryti.
Puikiai suprantu jų nenorą atsisveikinti su senu, mylimu šeimos nariu. Bet taip pat ir susimąsčiau, ar tai tikrai geriau?
Kai kurie žmonės su senstančiu augintiniu atsisveikina lyg su savo šeimos nariu, laukia natūralios jo mirties, atsisako jį migdyti. Mano, kad yra humaniška.
Bet ar tikrai tai humaniškas elgesys? Kaip jūs manote? Kaip jūs pasielgtumėte išlydint savo mylimą keturkojį draugą? Kaip manote būtų geriausia jam ir jums?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
